Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) maldos atlikimo būdas
Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) maldos atlikimo būdas
Knygoje „Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) maldos atlikimo būdas“ gerbiamas šeichas Abdulaziz Ibn Abdullah Ibn Baz (tegul Allahas jo pasigaili) apibendrino Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) maldos atlikimo būdo aprašymą, pasitelkdamas lengvą stilių ir tikslią metodiką bei remdamasis autentiškais tekstais, kad ji taptų vadovu musulmonui savo maldoje. Jis paaiškino maldos stulpus, sunas ir ypatybes, nuo apsiplovimo iki pasisveikinimo pabaigoje, sujungdamas įrodymus su paaiškinimais ir kviesdamas visiškai sekti Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) pavyzdžiu šiame didžiausiame…
Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) maldos atlikimo būdas
Gerbiamas šeichas
Abdulaziz Ibn Abdullah Ibn Baz
Vardan Allaho, Maloningojo, Gailestingojo
Šlovė Allahui Vienam, ramybė bei palaima Jo tarnui ir Pasiuntiniui, mūsų Pranašui Muchammedui, jo šeimai ir kompanjonams. Taigi:
tai glaustas Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) maldos atlikimo būdo aprašymas, kurį norėjau pateikti kiekvienam musulmonui ir musulmonei, kad kiekvienas, su juo susipažinęs, stengtųsi sekti Jo pavyzdžiu. Pranašas sakė:„Melskite taip, kaip matėte mane besimeldžiantį.“ [1]Štai paaiškinimas skaitytojui:[1] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (605).
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė:„Allahas nepriima maldos be apsivalymo.“ [2][2] Perdavė Muslim, Nr. (224).
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė tam, kuris netinkamai atliko maldą:„Kai ruošiesi maldai, kruopščiai atlik apsiprausimą (vudu).“ [3][3] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (5782).
2 - Besimeldžiantysis visu savo kūnu atsigręžia į kiblą, kuri yra Kaabos kryptis, kad ir kur jis bebūtų, ir širdyje ketina atlikti norimą maldą – privalomąją ar savanorišką. Jis neištaria ketinimo liežuviu, nes ketinimo ištarimas nėra įteisintas, o yra naujovė (bida), kadangi nei Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam), nei jo kompanjonai (tebūnie Allahas jais patenkintas) to nedarė. Jei jis yra maldos vadovas (imamas) arba meldžiasi vienas, turi pasistatyti priešais save sutrą (kliūtį, pastatytą priešais besimeldžiantįjį, kad žmonės negalėtų praeiti priešais jį maldos metu), į kurią meldžiasi. Atsigręžimas į kiblą yra maldos sąlyga, išskyrus tam tikrus išimtinius atvejus, kurie yra paaiškinti islamo mokslininkų knygose.
3 - Ištaria atidarymo takbir, žiūrėdamas į savo sukniūbimo (sudžud) vietą.
4 - Kelia rankas tariant takbir iki pečių lygio arba iki ausų lygio.
5 - Uždeda rankas ant krūtinės: dešinę ranką ant kairės rankos delno, riešo ir dilbio. Tai yra patvirtinta Pranašo praktika.
6 - Suna yra sakyti atidarymo dua:(O Allahe, atskirk mane nuo mano nuodėmių, kaip atskyrei Rytus nuo Vakarų. O Allahe, apvalyk mane nuo mano nuodėmių, kaip baltas drabužis išvalomas nuo dėmių. O Allahe, nuplauk mano nuodėmes vandeniu, ledu ir kruša). [4][4] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (744), ir Muslim, Nr. (598).
O jei nori, vietoj to sako:(Garbė Tau, Allahe ir šlovė Tau, palaimintas Tavo vardas ir išaukštinta Tavo didybė, ir nėra kito dievo, išskyrus Tave). [5]Jei jis sako kitas atidarymo dua, apie kurias buvo autentiškai pranešta nuo Pranašo, tai yra priimtina. Pageidautina kartoti jas pakaitomis, nes tai yra tobulesnis sekimas Pranašu. Tada jis ieško prieglobsčio pas Allahą nuo prakeikto šėtono, sako basmala (vardan Allaho) ir recituoja sūrą Al-Fatiha, remiantis Pranašo žodžiais:„To, kuris nerecitavo Knygos atidarymo (Al-Fatiha) sūros, malda yra negaliojanti.“ [6]Po jos sako „amin“: garsiai maldose, kurios atliekamos garsiai, ir tyliai – tyliose maldose. Tada recituoja kiek gali iš Korano. Geriausia po Al-Fatiha sūros zuhr, asr ir iša maldose recituoti vidutinio ilgio sūras, fadžr maldoje – ilgas sūras, o maghrib maldoje kartais ilgas, o kartais trumpas sūras, remiantis tai nurodančiais hadisais.[5] Perdavė Muslim, Nr. (399).[6] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (756).
7 - Nusilenkia tardamas takbir, pakeldamas rankas prie pečių arba ausų, taip, kad galva ir nugara būtų viename lygyje, ir uždėdamas rankas išskėstais pirštais ant kelių. Nusilenkime išlieka ramus ir sako: subhana rabijal-azim (Šlovė mano Viešpačiui, Didingajam). Geriausia yra kartoti tai tris ar daugiau kartų. Pageidautina kartu su tuo sakyti:((Subhanakal-lahumma va bihamdik, Allahummagh-fir li)) (koks Tu tobulas, Allah, ir aš giriu Tave. Allah, atleisk man). [7][7] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (817), ir Muslim, Nr. (484).
8 - Pakyla nuo nusilenkimo (ruku) pakeldamas rankas iki pečių arba ausų lygio sakydamas:„Samijallahu liman hamidah“ (Allahas atsako tiems, kurie Jį giria)jei tai imamas ar besimeldžiantis vienas, tai kildamas sako:((Rabbana va lakal-hamd, hamdan kasiran tajiban mubarakan fih, mil-as-samavati va mil-al-ard, va mil-a ma šita min šai-in bad)) (mūsų Viešpatie, visa gausi, graži, palaiminta padėka priklauso Tau, danguje ir žemėje gausu Tavo išaukštinimų, ir visoje Tavo valioje, gausu Tavo išaukštinimų). [8][8] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (711), ir Muslim, Nr. (598).
Pageidautina, kad kiekvienas iš jų – t.y. imamas, pasekėjas ir besimeldžiantis vienas – padėtų rankas ant krūtinės, kaip tai Pranašas darė stovint prieš ruku, remiantis patvirtintu hadisu, kurį perdavė Vail Ibn Hudžr ir Sahl Ibn Sad (tebūnie Allahas jais patenkintas).
9 - Atlieka sukniūbimą (sudžud) sakydamas: „Allahu akbar“, pirmiausia padėdamas kelius ant žemės, o po to rankas, jei jam tai nėra sunku. O jei sunku, pirmiausia padeda rankas, o po to kelius. Kojų ir rankų pirštus nukreipia į kiblą, suglaudęs ir ištiesęs rankų pirštus. Remiasi ant septynių sudžud kūno dalių: kaktos su nosimi, delnų, kelių ir pėdų galų. Ir sako: subhana rabija al-ala (Šlovė mano Viešpačiui Aukščiausiajam). Suna yra tai sakyti tris ar daugiau kartų, ir pageidautina kartu su tuo sakyti:((Subhanakal-lahumma rabbana va bihamdik, Allahummagh-fir li)) (koks Tu tobulas, Allah, mūsų Viešpatie, ir aš giriu Tave. Allah, atleisk man).Ir dažnai kartoja dua. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė:(Būdami nusilenkę šlovinkite Allahą, o puolę kniūbsčiomis nuoširdžiai melskite, kad į jūsų prašymus būtų atsakyta.) [10][10] Perdavė Muslim, Nr. (479).
Ir prašo savo Viešpaties šio ir pomirtinio pasaulio gėrio.Tiek privalomoje, tiek savanoriškoje maldoje Pranašas laikydavo žastus atokiai nuo šonų, pilvą nuo šlaunų, o šlaunis nuo blauzdų, ir pakeldavo dilbius nuo žemės, vadovaujantis jo žodžiais:(Atlikite sukniūbimą (sudžudą) taisyklingai ir nelaikykite dilbių ištiesę taip, kaip jas ištiesia šuo.) [11][11] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (788), ir Muslim, Nr. (493).
10 - Pakelia galvą, tardamas takbir, ir atsisėda ant kairės kojos, dešinę pėdą stato vertikaliai ir deda rankas ant šlaunų ir kelių, ir sako:(Rabighfirli va rhamni va hdini va rzukni va afini va džburni) (Viešpatie, atleisk man, pasigailėk manęs, nukreipk mane tiesiu keliu, suteik man paveldėjimą, suteik gerovę ir palaikyk mane). [12]Šioje pozicijoje jis ramiai sėdi.[12] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (284), ir Abu Davud, Nr. (850), ir Ibn Madža, Nr. (898).
11 - Atlieka antrąjį sudžud, tardamas takbir ir darydamas jame tą patį, ką darė pirmajame.
12 - Pakelia galvą sakydamas takbir ir trumpam atsisėda taip pat, kaip ir tarp dviejų sudžud. Tai vadinama poilsio atsisėdimu. Tai yra pageidautina, tačiau jei jis tai praleidžia, tai nėra klaida. Jo metu nesakomi jokie dhikr ar dua. Tada atsikelia antram rakatui, atsiremdamas į savo kelius, jei jam tai nėra sunku. Jei jam sunku, atsiremia į žemę. Tada recituoja sūrą Al-Fatiha, o po jos – tai, kas jam lengva iš Korano. Tada daro viską taip pat, kaip ir pirmame rakate.
13 - Jei malda yra dviejų rakatų, kaip fadžr, džumua ir abiejų Eid (šventinės) maldos, po pakilimo iš antrojo sudžud atsisėda ant ištiestos kairės pėdos, o dešinę pėdą laiko tiesiai. Dešinę ranką deda ant dešinės šlaunies, sugniaužęs visus pirštus, išskyrus rodomąjį, kuriuo rodo monoteizmą. O jei sugniaužia dešinės rankos mažąjį ir bevardį pirštus, padaro žiedą nykščiu ir viduriniu pirštu ir rodo smiliumi, tai yra gerai, kadangi abu būdai yra patvirtinti Pranašo. Geriausia yra daryti kartais vienaip, o kartais kitaip. Kairę ranką deda ant kairės šlaunies ir kelio. Tada šioje sėdėjimo padėtyje skaito tašahud, kuris yra toks:(Visi pasveikinimai, maldos ir geri darbai priklauso Allahui. Ramybė tau, Pranaše, ir Allaho gailestingumas bei palaima. Ramybė mums ir teisiems Allaho tarnams. Aš liudiju, kad nėra kito dievo, išskyrus Allahą, ir liudiju, kad Muhamedas yra Jo tarnas ir pasiuntinys.)Tada sako:(Allahe, siųsk maldas už Pranašą Muhammedą ir jo šeimą lygiai taip, kaip siuntei maldas už Abraomą ir jo šeimą, iš tiesų, Tu esi vertas šlovinimo ir garbės. Allahe, palaimink Pranašą Muhammedą ir jo šeimą, kaip kad palaiminai Abraomą ir jo šeimą, iš tiesų, Tu esi vertas šlovinimo ir garbės.) [13][13] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (797), ir Muslim, Nr. (402).
Po to jis prašo, ko tik nori iš šio ir pomirtinio pasaulių gėrio, ir jei jis prašo už savo tėvus ar kitus musulmonus, tame nėra nieko blogo – nesvarbu, ar malda buvo privaloma, ar savanoriška – remiantis bendru Pranašo posakiu Ibn Masud hadise, kai jis jį mokė tašahud:(Tada tegul pasirenka ir sako jam labiausiai patinkantį maldavimą.) [15]Kitoje formuluotėje:(Tada lai pasirenka, kokį maldavimą jis nori.) [16][15] Perdavė An-Nasai, Nr. (1298).[16] Perdavė Muslim, Nr. (402).
Tai apima viską, kas naudinga žmogui šiame ir anapusiniame gyvenime.Po to ištaria taslim į dešinę sakydamas: „ramybė ir Allaho gailestingumas jums“, o į kairę sakydamas: „ramybė ir Allaho gailestingumas jums“.
Ir trisdešimt tris kartus šlovina Allahą, trisdešimt tris kartus Jį giria, trisdešimt tris kartus skelbia Jo didybę ir užbaigia šimtą sakydamas: La ilaha illallah vahdahu la šarika lah, lahul-mulku va lahul-hamd va huva ala kulli šai-in kadir (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą vienintelį, neturintį partnerio. Jam priklauso valdžia ir šlovė, ir Jis yra Visagalis), o po kiekvienos maldos recituoja ajatul-kursi, sūras Al-Ikhlas, Al-Falak ir An-Nas. Pageidautina šias tris sūras kartoti tris kartus po fadžr ir maghrib maldos, kadangi apie tai yra Pranašo hadisų. Visi šie dhikr yra suna, o ne privalomi.
Kiekvienam musulmonui ir musulmonei yra nustatyta savanoriškai atlikti keturis rakatus prieš duhr maldą ir du po jos, du po maghrib maldos, du po iša maldos ir du prieš fadžr maldą. Iš viso yra dvylika maldos rakatų. Šie rakatai vadinami „ar-ravatib“, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) reguliariai jų laikėsi, kai nebūdavo kelionėje.Kalbant apie keliavimą, jis kelionėse praleisdavo suna maldas, išskyrus fadžr suna maldą ir vitr maldą, nes jis jas reguliariai atlikdavo tiek nekeliaudamas, tiek keliaudamas. Geriausia šias suna maldas ir vitr maldą atlikti namuose, tačiau jei jos atliekamos mečetėje, tai leistina, remiantis Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) žodžiais:(Geriausia žmogaus malda yra jo namuose, išskyrus privalomąją maldą.) [19][19] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (6860).
Šių rakatų laikymasis yra iš priežasčių, vedančių į rojų, remiantis Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) hadisu:(Kas pasimeldžia dvylika rakatų per vieną dieną ir naktį, tam bus pastatytas namas rojuje.) [20][20] Perdavė Muslim, Nr. (728).
Ir atlikti keturis rakatus prieš asr, du prieš maghrib maldą ir du prieš iša maldą yra gerai, nes yra autentiškų hadisų nuo Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam), kurie tai patvirtina. Ir atlikti keturis rakatus po dhuhr ir keturis prieš ją yra gerai, remiantis Pranašo žodžiais:(Kas reguliariai atlieka keturis rakatus prieš dhuhr maldą ir keturis po jos, tam Allahas uždraus pragarą.) [21]Tai reiškia, kad prie reguliarios suna maldos jis prideda du rakatus po dhuhr maldos, nes reguliarią suna maldą sudaro keturi rakatai prieš ją ir du po jos. Taigi, jei jis prideda du po jos, pasiekiama tai, kas paminėta Umm Habiba (tebūnie Allahas ja patenkintas) hadise.[21] Perdavė Ahmed, Nr. (25547), ir At-Tirmizi, Nr. (393), ir Abu Davud, Nr. (1077).
Ir Allahas yra Tas, kuris suteikia sėkmę. Tebūnie Allaho palaima ir ramybė mūsų Pranašui Muhammedui, Abdullah sūnui, jo šeimai, kompanjonams ir tiems, kurie juos dorybingai seka iki Teismo dienos.
Islamo Pasiuntinys Muchammedas, ramybė ir Allaho palaima jam
65 kalbų
Islamo Pasiuntinys Muchammedas, ramybė ir Allaho palaima jam
Knyga „Islamo Pasiuntinys Muchammedas, ramybė ir Allaho palaima jam“ apžvelgia Pranašo Muchammedo (ramybė ir Allaho palaima jam) gyvenimą – nuo jo kilmės ir jaunystės iki palaimintos santuokos, apreiškimo ir jo galutinės misijos pradžios. Joje pristatomi jo pranašystės ir teisingumo ženklai, aiškinamas jo atneštas šariatas ir jo vaidmuo saugant žmogaus teises bei orumą. Taip pat aptariamos jo priešininkų pozicijos ir jų liudijimai apie jį, išryškinant kilnias moralines savybes, dėl kurių jis tapo pavyzdžiu žmonėms ir Kūrėjo vienybės skelbėju.
Vardan Allaho Maloningojo, Gailestingojo {Allahas! La iliaha illia Huva (niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Jis), Al-Chaijul-Kaijūm (Amžinas, Tas, Kuris išlaiko ir saugo visa, kas egzistuoja), La ta khuzuhu sinatu ua la naum (Nei snaudulys, nei miegas Jo neapima), lahu ma fi samauati ua ma fi-lard (Jam priklauso viskas, kas yra danguose, ir viskas, kas yra žemėje), man thal-lazy jašfeu indahu ila bi-iznih (Kas gali prašyti Jo užtarimo, išskyrus su Jo leidimu?), jalamu ma bajna ajdyhim ua ma khalfahum (Jis žino, kas nutinka jiems (Jo kūrinijai) šiame pasaulyje ir kas nutiks jiems…
Knygoje aiškinami tikėjimo pagrindai, apimantys tikėjimą Allahu, Jo angelais, raštais, pasiuntiniais, Paskutiniąja diena ir likimu. Joje pristatomi esminiai principai, kuriais musulmonas privalo tikėti ir pagal juos gyventi, pabrėžiant būtinybę stiprinti ryšį su Allahu per gilesnį islamo tikėjimo pažinimą.
Naudinga santrauka muazinui, imamui ir pamokslininkui, bei taisyklės dėl mečečių
31 kalbų
Naudinga santrauka muazinui, imamui ir pamokslininkui, bei taisyklės dėl mečečių
Knygoje pateikiama išsami apžvalga apie azano ir ikamos, vadovavimo maldai, penktadienio pamokslo ir mečetės etiketo nuostatas. Joje taip pat aptariamos muazino, imamo ir pamokslininko pareigos ir pabrėžiama būtinybė mokytis su šiomis pareigomis susijusių šariato nuostatų, siekiant užtikrinti tinkamą jų atlikimą. Knygoje taip pat pateikiami tekstai, perduoti nuo Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam), su paaiškinimais, siekiant užtikrinti teisingą jų taikymą.