Moteris praleido septynias dienas pasninko per Ramadaną dėl pogimdyminių išskyrų ir nespėjo jų kompensuoti iki kito Ramadano, o kitą Ramadaną ji žindė kūdikį ir praleido dar septynias dienas ir jų nekompensavo dėl ligos, o dabar jau artėja trečiasis Ramadanas. Taigi ką ji turėtų daryti? Tegul Allahas jums atlygina.
السؤال
1 klausimas:
Moteris praleido septynias dienas pasninko per Ramadaną dėl pogimdyminių išskyrų ir nespėjo jų kompensuoti iki kito Ramadano, o kitą Ramadaną ji žindė kūdikį ir praleido dar septynias dienas ir jų nekompensavo dėl ligos, o dabar jau artėja trečiasis Ramadanas. Taigi ką ji turėtų daryti? Tegul Allahas jums atlygina.
س19: امرأةٌ أفطرت في رمضان سبعة أيامٍ وهي نفساء، ولم تقض حتى أتاها رمضان الثاني، وطافها من رمضان الثاني سبعة أيامٍ وهي مرضعٌ، ولم تقض؛ بحجّة مرضٍ عندها، فماذا عليها وقد أوشك دخول رمضان الثالث؟ أفيدونا أثابكم الله.
الجواب
Atsakymas:
Jei moteris, kaip ji pati sakė, sirgo ir dėl to negalėjo kompensuoti praleistų dienų, tada ji kompensuoja jas kai gali, nes turi rimtą priežastį, net jei jau atėjo kitas Ramadanas.
Jei ji neturi rimtos priežasties ir ji tiesiog nuolat atideda kompensavimą iki kito Ramadano, tada jai neleidžiama taip daryti.
Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) pasakė: „Taip atsitiko, kad praleidau pasninko dienas ir jas kompensuoti galėjau tik Šaban mėnesį.“
Taigi, moteris turi pati įvertinti savo padėtį. Jei ji neturi rimtos priežasties, ji daro nuodėmę ir turi atgailauti prieš Allahą ir paskubėti kompensuoti praleistas dienas. Jei ji turi pateisinimą, ji nedaro nieko smerktino, net jei dėl to atideda metus ar dvejus.
ﺟ19: إذا كانت هذه المرأة كما ذكرت عن نفسها -أنها في مرضٍ، ولا تستطيع القضاء- فإنها متى استطاعت صامته؛ لأنها معذورةٌ، حتى ولو جاء رمضان الثاني.
أما إذا كان لا عذر لها، وإنما تتعلل وتتهاون، فإنه لا يجوز لها أن تؤخّر قضاء رمضان إلى رمضان الثاني، قالت عائشة رضي الله عنها:
«كَانَ يَكُونُ عَلَيَّ الصَّوْمُ، فَمَا أَسْتَطِيعُ أَنْ أَقْضِيَهُ إِلَّا فِي شَعْبَانَ» [1].
[4] البخاري، كتاب الصوم، باب متى يقضي قضاء رمضان (1950)، ومسلم، كتاب الصيام، باب في جواز تأخير قضاء رمضان (151) (1147).
وعلى هذا، فعلى هذه المرأة أن تنظر في نفسها، إذا كان لا عذر لها فهي آثمةٌ، وعليها أن تتوب إلى الله، وأن تبادر بقضاء ما في ذمتها من الصّيام، وإن كانت معذورةً فلا حرج عليها، ولو تأخرت سنةً أو سنتين.