Daugelio hadžo, umros ir apsilankymo problemų tyrimas ir išaiškinimas Knygos ir Sunos šviesoje

Daugelio hadžo, umros ir apsilankymo problemų patikslinimas ir išaiškinimas Knygos ir Sunos šviesoje.

Parašė gerbiamas šeichas mokslininkas

Abdulaziz Ibn Abdullah Ibn Baz

Autoriaus įžanga

Vardan Allaho, Maloningojo, Gailestingojo

Garbė Allahui, pasaulių Viešpačiui, ir gera baigtis - teisingiesiems. Taika ir ramybė Jo tarnui ir Pasiuntiniui Muchammedui, ir visai jo šeimai bei kompanjonams.

Taigi:

Tai trumpas traktatas apie hadžą, jo dorybes ir etiką, apie tai, ką turėtų žinoti norintis keliauti jį atlikti, ir apie daugelį svarbių hadžo, umros ir apsilankymo klausimų, kurie paaiškinti glaustai ir aiškiai. Rengdamas jį, stengiausi remtis tuo, kas nurodyta Allaho Knygoje ir Jo Pasiuntinio ﷺ sunoje. Parengiau jį kaip patarimą musulmonams, vadovaudamasis Visagalio Allaho žodžiais: {Ir atmink (skelbdamas Koraną), išties, priminimas teikia naudą tikintiesiems.} [Koranas, sūra „Vėjai“ 51:55], Ir Allaho posakį: {(Ir atminkite) kai Allahas priėmė pažadą iš tų, kuriems buvo duotas Raštas (judėjų ir krikščionių) padaryti tai (žinias apie Pranašo Muchammedo ﷺ atėjimą ir religines žinias) žinomas ir aiškias žmonijai, o ne slėpti tai...} [Koranas, sūra „Imrano giminė“ 3:187]. Korano eilutė, ir Visagalio posakis: {Padėkite vienas kitam Al-Bir ir At-Takva (dorume, teisingume ir dievobaimingume)} [Koranas, sūra „Maistu padengtas stalas“ 5:2].

Pranašas ﷺ pasakė autentiškame hadise: „Religija yra nuoširdumas“, – tai buvo pasakyta tris kartus. Buvo paklausta: „Kam, o Allaho Pasiuntiny?“ Jis atsakė: „Allahui, Jo Knygai, Jo Pasiuntiniui, musulmonams bei jų lyderiams.“ [1]. [1] Perdavė Muslim, Nr. (55).

At-Tabarani perdavė iš Huzaifos (tebūnie Allahas juo patenkintas), kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tas, kuris nesirūpina musulmonų reikalais, nėra iš jų, ir tas, kuris ryte ir vakare nėra nuoširdus Allahui, Jo Pasiuntiniui, Jo Knygai, savo imamui ir visiems musulmonams, nėra iš jų“ [2]. [2] Perdavė At-Tabarani „Al-Ausat“ knygoje, Nr. (7469).

Prašome Allaho, kad tai būtų naudinga man ir musulmonams, ir kad jame įdėtos pastangos būtų nuoširdžios Jo Kilniajam veidui bei priežastimi pergalei pas Jį Palaimos soduose. Jis yra Visa Girdintis, Atsakantis. Jis mums yra pakankamas ir koks puikus Globėjas.

Skyrius

Hadžo ir umros privalomumo bei skubėjimo juos atlikti įrodymai

Jeigu tai supratote, žinokite - tepadeda Allahas man ir jums pažinti tiesą ir ja sekti - kad Visagalis Allahas įsakė savo tarnams atlikti hadžą į Jo Šventuosius Namus ir padarė jį vienu iš islamo ramsčių, Tarė Visagalis Allahas: {Ir Hadžas (piligriminė kelionė į Meką) į Namą (Kaabą) yra pareiga, kurią žmonija turi Allahui, tiems, kurie išgali išlaidas (nuvykimo, prasimaitinimo ir apsistojimo). Ir tas, kuris netiki [t. y. neigia Hadžą (piligriminę kelionę į Meką), tada jis yra netikintysis Allahą], tada Allahui nereikia nė vieno iš Alamyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja).} [Koranas, sūra ,,Imrano giminė“ 3:97].

Dviejuose Sahih pranešama iš Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas), kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Islamas pastatytas ant penkių ramsčių: liudijimo, kad nėra kito dievo tik Vienintelis Allahas ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys; maldų atlikimo; išmaldos mokėjimo; pasninkavimo Ramadano mėnesį; hadžo atlikimo.“ [3]. [3] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (8), ir Muslim, Nr. (16).

Said savo Sunane perdavė, kad Umar Ibn Al-Khattab (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakė: „Aš ketinau pasiųsti vyrus į šiuos kraštus, kad jie patikrintų kiekvieną, turintį galimybių [4] , bet neatlikusį hadžo, ir uždėtų jiems džiziją. Jie nėra musulmonai, jie nėra musulmonai.[5] “ [4] t. y.: turto gausą. [5] „Džami Al-Ahadith“ rinkinyje, Nr. (31221), jis priskiriamas Saido ibn Mansuro „Sunan“ rinkiniui, tačiau neradau jo prieinamoje versijoje.

Perduota, kad Ali (tebūnie Allahas juo patenkintas) sakė: "Kas gali atlikti hadžą ir jį apleidžia, tam nesvarbu, ar mirti žydu, ar krikščioniu" [6]. [6] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (812).

Tas, kuris gali atlikti hadžą, bet dar jo neatliko, privalo skubėti tai padaryti, nes Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Skubėkite į hadžą – t. y. privalomąjį – nes vienas iš jūsų nežino, kas jam gali nutikti.“ [7]. [7] Perdavė Abu Davud, Nr. (1732).

Ir kadangi hadžo atlikimas yra privalomas nedelsiant tam, kuris išgali; dėl akivaizdaus Visagalio posakio: {Hadžas (piligriminė kelionė į Meką) į Namą (Kaabą) yra pareiga, kurią žmonija turi Allahui, tiems, kurie išgali išlaidas (nuvykimo, prasimaitinimo ir apsistojimo). Ir tas, kuris netiki [t. y. neigia Hadžą (piligriminę kelionę į Meką), tada jis yra netikintysis Allahą], tada Allahui nereikia nė vieno iš Alamyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja).} [Koranas, sūra ,,Imrano giminė“ 3:97]. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) savo pamoksle sakė: ,,O žmonės, iš tiesų, Allah paskyrė jums hadžą kaip pareigą, tad atlikite hadžą.“ [8] [8] Perdavė Muslim, Nr. (1337).

Yra hadisų, nurodančių umros privalomumą, įskaitant šiuos:

savo atsakyme angelui Džibriliui, kai jis paklausė apie Islamą, Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Islamas yra liudyti, kad nėra jokio kito Dievo, išskyrus Allahą ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys, atlikti maldas, mokėti Zakatą, atlikti Hadžą ir Umrą, atlikti Gusl po Džanabos, tinkamai atlikti Vudu ir pasninkauti Ramadano mėnesį.“ [9] Perdavė Ibn Khuzaima ir Ad-Darakutni, iš Umar Ibn Al-Khattab (tebūnie Allahas juo patenkintas). Ad-Darakutni sakė: tai tvirta ir autentiška perdavimo grandinė. [9] Perdavė Ibn Khuzaima, Nr. (1).

Tarp jų Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: „O Allaho Pasiuntiny, ar džihadas yra privalomas moterims?“ Jis pasakė: „Jos privalo atlikti džihadą, kuriame nėra kovos: hadžą ir umrą.“ [10] Perdavė Ahmed ir Ibn Madžah su autentiška perdavimo grandine. [10] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1520).

Hadžas ir umra yra privalomi tik vieną kartą gyvenime; kaip pasakė Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) teisingame hadise: „Hadžas yra vieną kartą, o kas daro daugiau, tai yra savanoriška“ [11]. [11] Perdavė An-Nasai, Nr. (2620).

Rekomenduojama savanoriškai kuo dažniau atlikti hadžą ir umrą; kaip yra patvirtinta dviejuose „Sahih“ rinkiniuose, kur Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, jog Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Umra po umros atlieka nuodėmių atpirkimą tarp jų, o priimto hadžo vienintelis atlygis yra rojus.“ [12] [12] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1773), ir Muslim, Nr. (1349).

Skyrius

Reikia atgailauti už nuodėmes ir atitaisyti padarytas skriaudas.

Jei musulmonas nusprendžia keliauti atlikti hadžą ar umrą jam pageidautina patarti savo šeimai ir draugams bijoti Visagalio Allaho, o tai yra Jo įsakymų vykdymas ir Jo draudimų vengimas.

Reikėtų, kad jis užrašytų savo turtą ir skolas bei tai patvirtintų liudytojais, ir jam taip pat privaloma skubėti atlikti nuoširdžią atgailą už visas nuodėmes, dėl Visagalio žodžių: {Ir visi jūs maldaukite Allaho atleisti jums visiems, tikintieji, kad jūs būtumėte sėkmingieji.} [Koranas, sūra „Šviesa“ 24:31].

Atgailos esmė: nuodėmių atsisakymas ir jų palikimas, gailėjimasis dėl to, kas padaryta, ir pasiryžimas daugiau prie jų negrįžti. O jeigu padaryta neteisybė žmonių atžvilgiu, susijusi su jų gyvybe, turtu ar garbe, reikia grąžinti jiems, kas priklauso, arba paprašyti jų atleidimo prieš savo kelionę, nes yra patikimai perduota, jog jis (tebūnie jam Allaho ramybė ir palaima) tarė: „Kas yra padaręs skriaudą savo broliui, susijusią su turtu ar garbe, tegul atsiskaito su juo šiandien, prieš tai, kai nebebus nei dinaro, nei dirhamo; jei jis turės gerų darbų, iš jo bus atimta tiek, kiek siekė jo padaryta skriauda, o jei jis neturės gerų darbų, bus paimta iš nuskriaustojo nuodėmių ir užkrauta jam.“ [13]. [13] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (2449).

Atliekant hadžą ir umrą derėtų pasirinkti švarias lėšas iš teisėtai uždirbtų pinigų, nes yra patikimai perduota, kad Pranašas sakė: „Allahas yra geras, todėl Jis priima tik tai, kas gera.“ [14] [14] Perdavė Muslim, Nr. (1015).

Tabarani perdavė iš Abu Hurairos (tebūnie Allahas juo patenkintas), kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kai žmogus iškeliauja atlikti hadžo su tyromis lėšomis, įkelia koją į balnakilpę ir sušunka: „Štai aš Tavo paslaugoms, o Allahai, štai aš!“, jam sušunka balsas iš dangaus: „Tavo paslaugumas priimtas ir laimė tau skirta. Tavo atsargos yra teisėtos, tavo jodinėjimo gyvulys yra teisėtas, ir tavo hadžas yra priimtas ir be nuodėmės.“ O jei žmogus iškeliauja su neteisėtomis lėšomis, įkelia koją į balnakilpę ir sušunka: „Štai aš Tavo paslaugoms, o Allahai, štai aš!“, jam sušunka balsas iš dangaus: „Jokio paslaugumo ir jokios laimės! Tavo atsargos yra neteisėtos, tavo lėšos yra neteisėtos, ir tavo hadžas yra nepriimtas.““ [15]. [15] Perdavė At-Tabarani „Al-kabir“ knygoje, Nr. (2989).

Piligrimui dera būti laisvam nuo troškimo gauti tai, kas priklauso žmonėms, ir susilaikyti nuo prašymų, kaip pasakė Pranašas: „Ir kas susilaiko, tą Allahas padarys nepriklausomu, o kas pasitenka, tą Allahas praturtins.“ [16] [16] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1427), ir Muslim, Nr. (1035).

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Žmogus nepaliauja prašyti žmonių, kol Teismo dieną ateina neturėdamas nė gabalėlio mėsos savo veide.“ [17]. [17] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1474), ir Muslim, Nr. (4040).

Piligrimas privalo siekti, kad jo hadžas ir umra būtų skirti Allaho malonei ir Ateinančiam pasauliui, bei artintis prie Allaho Jam maloniais žodžiais ir darbais tose garbingose vietose. Jis turi visokeriopai saugotis, kad jo hadžas nebūtų skirtas pasaulietinei naudai, puikavimuisi, reputacijai ar garbės troškimui, nes tai yra vienas bjauriausių tikslų ir gali lemti veiksmo negaliojimą ir nepriėmimą, kaip tarė Visagalis Allahas: {Kas trokšta šio pasaulio gyvenimo ir jo puošnumo, tiems Mes pilnai atlyginsime už jų darbus jame, ir jiems nebus padaryta jokio sumažinimo. 15 Jie yra tie, kuriems Amžinybėje nebus nieko, tik Ugnis, o jų darbai, kuriuos jie darė šiame pasaulyje, bus bergždi. Ir tai, ką jie darydavo, neduos jokio rezultato. 16} [Koranas, sūra „Hūdas (Eberas)” 11:15-16].

Ir tarė Visagalis: {Kas trokšta greito praėjimo (laikino šio pasaulio mėgavimosi), Mes suteikiame iš jo tai, ko norime, tam, kam norime. Tada Mes jam paskiriame Pragarą. Jis degs jame pažemintas ir atstumtas (nuo Allaho gailestingumo). 18 Kas trokšta Paskutiniojo gyvenimo ir dėl jo stengiasi, būdamas tikintis, – jų pastangos bus įvertintos. 19} [Koranas, sūra „Nakties kelionė“ 17:18-19].

Buvo perduota, kad Pasiuntinys sakė: „Visagalis Allahas pasakė: Aš esu Tas, kuriam nereikalingi bendrininkai garbinime. Kas atlieka darbą ir priskiria Man bendrininkus, tą Aš palieku jo širkui.“ [18] [18] Perdavė Muslim, Nr. (2985).

Jam taip pat derėtų savo kelionėje rinktis gerus palydovus – žmones, pasižyminčius paklusnumu, dievobaimingumu ir religiniu išmanymu, ir vengti neišmanėlių bei piktadarių draugijos.

Jam dera išmokti tai, kas susiję su jo hadžu ir umra, gilintis į šias žinias ir klausti apie tai, kas jam neaišku, kad turėtų aiškų supratimą. Kai jis įlipa į savo transporto priemonę – nesvarbu, ar tai būtų gyvūnas, automobilis, lėktuvas ar kita priemonė – jam rekomenduojama minėti Allahą, Šlovingąjį, Jį šlovinti, tada tris kartus ištarti takbirą ir sakyti: {Garbė Tam, kuris tai pavergė mums, nors patys to nebūtume galėję pasiekti (savo pastangomis). 13 Ir tikrai, pas Savo Viešpatį mes tikrai sugrįšime. 14} [Koranas, sūra „Auksinės puošmenos“ 43:13-14].

«„O Allahai, prašau Tavęs šioje savo kelionėje gerumo, pamaldumo ir Tau patinkančių darbų. O Allahai, palengvink mums šią kelionę ir sutrumpink jos atstumą. O Allahai, Tu esi kelionės palydovas ir Tas, kuriam patikime savo šeimą. O Allahai, ieškau Tavyje prieglobsčio nuo šios kelionės sunkumų, nuo nemalonių vaizdų ir nuo nelaimių, galinčių ištikti mūsų turtą ir šeimą.» [19]; Tai yra patikimas perdavimas iš Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam), kurį Muslim perdavė Ibn Umaro (tebūnie Allahas jais patenkintas) hadise. [19] Perdavė Muslim, Nr. (1342).

Kelionės metu jis turėtų dažnai minėti Allahą, prašyti atleidimo, melstis Šlovingajam Allahui ir nuolankiai į Jį kreiptis, skaityti Koraną ir apmąstyti jo prasmes. Jis turėtų laikytis bendrų maldų ir saugoti savo liežuvį nuo tuščių kalbų, kišimosi į tai, kas jo neliečia, ir pernelyg didelio juokavimo. Taip pat jis turėtų saugotis melo, apkalbų, šmeižto ir patyčių iš savo bendrakeleivių bei kitų brolių musulmonų.

Jam dera daryti gera savo bendražygiams ir jų neskriausti, raginti juos daryti gera ir atgrasyti nuo blogo su išmintimi ir geru pamokymu, kiek leidžia galimybės.

Skyrius

Ką hadžo atlikėjas daro pasiekęs mikatą.

Pasiekus mikatą, jam rekomenduojama atlikti ghusl ir pasikvėpinti; remiantis tuo, kas perduodama, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nusivilko siūtus drabužius prieš įžengiant į ihram būseną ir atliko ghusl, bei tuo, kas įrodyta dviejuose Sahih rinkiniuose iš Aišos (tebūnie Allahas ja patenkintas), kuri sakė: „Aš kvėpinau Allaho Pasiuntinį, ramybė ir Allaho palaima jam, prieš jam įžengiant į ihram būseną ir po to, kai jis atliko Kaabos apėjimą.“ [20], ir įsakė Aišai, kai jai prasidėjo menstruacijos, jau esant ihram būsenoje Umrai, atlikti ghusl ir įeiti į ihram būseną Hadžui, Ir Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) įsakė Asmai bint Umais, kai ji pagimdė Zul-Khulaifa, atlikti ghusl, susirišti audeklu ir įeiti į ihram būseną [21]. Tai rodo, kad moteris, kuri menstruacijų arba pogimdyminio kraujavimo metu pasiekia mikat, atlieka ghusl ir įeina į ihram būseną su žmonėmis, ir daro viską, ką daro piligrimas, išskyrus apėjimą aplink Namus (Kaabą), kaip Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) įsakė Aišai ir Asmai. [20] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1539), ir Muslim, Nr. (1189). [21] Perdavė Muslim, Nr. (1218).

Tam, kuris ketina įžengti į ihramo būseną, rekomenduojama pasirūpinti ūsais, nagais, gaktos plaukais ir pažastimis – pašalinti tai, ką reikia pašalinti, kad po įžengimo į ihramo būseną, kai tai tampa draudžiama, nereikėtų to daryti. Taip pat todėl, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nurodė musulmonams nuolat rūpintis šiais dalykais, kaip patvirtinta dviejuose Sahih rinkiniuose iš Abu Hurairos (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakojimo, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Yra penki fitros (prigimties) veiksmai: apipjaustymas, gaktos plaukų šalinimas, ūsų kirpimas, nagų kirpimas ir pažastų plaukų šalinimas.“ [22] [22] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (5891), ir Muslim, Nr. (257).

Sahih Muslim (autentiškų hadisų rinkinyje) minėta, kad Anas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakė: „Mums buvo nustatytas laikas ūsų kirpimui, nagų kirpimui, pažastų plaukų šalinimui ir gaktos plaukų skutimui – kad to nepaliktume ilgiau nei keturiasdešimt naktų.“ [23]. [23] Perdavė Muslim, Nr. (258).

Ir įtraukė An-Nasai su formuluote: „Allaho Pasiuntinys (tebūnie jam Allaho ramybė ir palaima) mums nustatė“ [24], Perdavė Ahmed, Abu Davud ir At-Tirmizi su An-Nasai formuluotę. O dėl galvos – ihramo metu nėra leistina nuo jos šalinti nieko nei vyrams, nei moterims. [24] Perdavė An-Nasai, Nr. (14).

O dėl barzdos – draudžiama ją skusti ar kirpti bet kuriuo metu; priešingai - privaloma ją palikti augti, kaip patvirtinta dviejuose Sahih rinkiniuose, kuriuose iš Ibn Umaro (tebūnie Allahas jais abiem patenkintas) perduodama, jog Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Skirkitės nuo politeistų - palikite barzdą augti ir patrumpinkite ūsus.“ [25]. Sahih Muslim autentiškų hadisų rinkinyje: Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Patrumpinkite ūsus ir palikite barzdą augti, skirkitės nuo magų.“ [26]. [25] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (2892), ir Muslim, Nr. (259). [26] Perdavė Muslim, Nr. (260).

Nūdien tai tapo didele problema, nes daugelis žmonių prieštarauja šiai sunai ir pasisako prieš barzdos palikimą augti, tenkindamiesi panašumu į netikinčiuosius ir moteris, ypač tie, kurie save laiko žinančiais ir mokančiais. Iš tiesų, mes priklausome Allahui ir pas Jį sugrįšime. Prašome Allaho, kad Jis padėtų mums ir visiems musulmonams laikytis sunos ir raginti kitus jos laikytis, net jei dauguma nuo jos nusigręžia. Mums pakanka Allaho, ir Jis yra geriausias Globėjas. Nėra nei jėgos, nei galios, išskyrus su Allahu, Aukščiausiuoju, Didžiuoju.

Tuomet vyras apsivelka izarą (apatinį apdarą) ir ridą (viršutinį apsiaustą), ir pageidautina, kad jie būtų balti ir švarūs, bei kad į ihramo būseną įeitų apsiavęs sandalais; remiantis Pranašo ﷺ žodžiais: „Tegul vienas iš jūsų įžengia į ihramo būseną vilkėdamas izaru, rida bei sandalais; jei neranda sandalų, tegul apsiauna odines kojines (kuf) ir nukerpa jas, kad jos būtų žemiau kulnų“ [27] Įtraukė Imamas Ahmed (tegu Allahas jo pasigaili). [27] Perdavė Muslim, Nr. (1177).

Moteriai leidžiama įeiti į ihramo būseną vilkint bet kokios spalvos drabužius – juodus, žalius ar kitokius, tačiau ji turi vengti aprangos, panašios į vyrišką. Jai draudžiama dėvėti nikabą ir pirštines ihramo būsenoje. Veidą ir rankas ji turi dengti kitais būdais, nes Pranašas uždraudė moteriai ihramo būsenoje dėvėti nikabą ir pirštines. Taip pat nuomonė, kad moters ihramo drabužiai turi būti būtent žalios ar juodos spalvos, neturi jokio pagrindo.

Tuomet, atlikęs ghusl, apsivalęs ir apsivilkęs ihramo drabužius, jis savo širdyje suformuoja ketinimą pradėti norimus ritualus – hadžą arba umrą; kaip sakė Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam): „Iš tiesų, atlygis už darbus priklauso nuo ketinimų, ir kiekvienas žmogus bus apdovanotas pagal tai, ką jis ketino atlikti.“ [28] [28] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1), ir Muslim, Nr. (1907).

Jam yra įteisinta ištarti tai, ką jis ketina: jei jo ketinimas yra umra, jis sako: „Labbaika umrah“ arba „Allahumma labbaika umrah“, o jei jo ketinimas yra hadžas, jis sako: „Labbaika hadžan“ arba „Allahumma labbaika hadžan“; nes Pranašas taip darė. O jei jis ketina atlikti abu kartu, jis sako: „Labbaykal-lahumma umratan va hadžan“. Geriausia tai ištarti jau įsitaisius ant savo transporto priemonės – jojamo gyvulio, automobilio ar kitos; nes Pranašas pradėjo kartoti talbija tik po to, kai įsitaisė ant savo jojamo gyvulio ir pajudėjo iš mikato. Tai yra teisingiausia islamo mokslininkų nuomonė.

Ir ketinimo ištarimas jam nėra nustatytas pagal šariatą, išskyrus vien ihramo atveju, nes tai yra perduota nuo Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam).

Kalbant apie maldą, tavaf ir kitus veiksmus, jam nederėtų ištarti ketinimo atliekant kurį nors iš jų. Jis neturėtų sakyti: „ketinu atlikti tokią ir tokią maldą“ arba „ketinu atlikti tokį ir tokį tavaf“. Priešingai, toks ištarimas yra viena iš naujai įvestų dalykų, o ištarti tai garsiai yra dar blogiau ir didesnė nuodėmė. Jei ketinimo ištarimas būtų teisėtas, Pranašas būtų tai paaiškinęs bendruomenei savo veiksmais ar žodžiais, o teisingieji protėviai būtų tai padarę anksčiau už mus.

Kadangi tai nebuvo perduota iš Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam), nei iš jo bendražygių, yra žinoma, kad tai yra naujovė. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Ir blogiausi reikalai yra naujai įvesti dalykai, o kiekviena naujovė (bida) yra suklaidinimas.“ [29] Perdavė Muslim savo Sahih rinkinyje, Tarė (ramybė ir Allaho palaima jam): „Kas įves į šį mūsų (religijos) reikalą tai, kas jai nepriklauso, tai bus atmesta.“ [30] Bendrai sutarta dėl autentiškumo, pagal Al-Bukhari ir Muslim. O Muslim versijoje: „Kas daro tai, kas nėra patvirtinta mūsų mokyme (islame), to veiksmas yra negaliojantis.“ [31]. [29] Perdavė Muslim, Nr. (867). [30] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (2697), ir Muslim, Nr. (1718). [31] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (2550), ir Muslim, Nr. (1718).

Piligrimystės įžengimo vietos (mikatai) ir jų ribos

Penkios nustatytos įžengimo vietos:

Pirmoji vieta: Zul-Hulaifa, tai Medinos gyventojų mikatas, šiandien žmonių vadinamas Abjar Ali.

Antroji: al-Džuhfa – Levanto gyventojų mikatas. Tai sugriautas kaimas netoli Rabigh, todėl šiandien žmonės į ihramo būseną įžengia Rabighe. Tas, kuris į ihramo būseną įžengia Rabighe, laikomas įžengusiu iš mikato, nes Rabigh yra šiek tiek prieš jį..

Trečioji: Karn al-Manazil - Nadždo gyventojų mikatas, šiandien žinomas kaip as-Sail.

Ketvirtoji: Jalamlam - Jemeno gyventojų mikatas.

Penktoji: Zat Irk - Irako gyventojų mikatas.

Šiuos mikatus Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nustatė anksčiau paminėtiems žmonėms ir visiems, kurie keliauja pro juos ketindami atlikti hadžą ar umrą.

Kiekvienam, praeinančiam pro šias vietas, privaloma įeiti į ihramo būseną, ir jam draudžiama jas kirsti to nepadarius, jeigu jis vyksta į Meką ketindamas atlikti hadžą ar umrą, nesvarbu, ar keliauja sausuma, ar oru; remiantis bendru Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) posakiu, kuriuo jis nustatė šias mikato vietas: ,,Šios mikato vietos skirtos jų gyventojams ir tiems, kurie pro jas atvyksta iš kitur, ketindami atlikti hadžą ar umrą...'' [32]. [32] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1524), ir Muslim, Nr. (1181).

Nustatyta, kad asmuo, keliaujantis į Meką lėktuvu ir ketinantis atlikti hadžą ar umrą, turėtų tam pasiruošti – atlikti ghuslą ir kitus tam reikalingus veiksmus prieš įlipdamas į lėktuvą. Priartėjęs prie mikato, jis apsivelka izarą ir ridą, o tada atlieka talbiją umrai -jeigu laiko yra pakankamai, arba hadžui - jeigu laiko mažai. Leidžiama apsivilkti izarą ir ridą prieš įlipant į lėktuvą arba prieš priartėjant prie mikato, tačiau ketinti įžengti į ihramo būseną ir pradėti talbiją galima tik susilygiavus su mikatu arba prie jo priartėjus, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) į ihramo būseną įžengdavo tik nuo mikato. Ummai (bendruomenei) privaloma sekti jo (ramybė ir Allaho palaima jam) pavyzdžiu tiek šiame, tiek kituose religijos reikaluose, remiantis Allaho, Šlovingojo, žodžiais: {Iš tiesų Allaho Pasiuntinyje (Muchammede ﷺ) jūs turite gerą pavyzdį...} [Koranas, sūra „Sąjungininkai“ 33:21]. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė atsisveikinimo (al-vada) hadžo metu: „Imkite iš manęs savo apeigas.“ [33] [33] Perdavė Muslim, Nr. (1297).

Kalbant apie tą, kuris vyksta į Meką neketindamas atlikti hadžo ar umros, pavyzdžiui, prekeivį, medkirtį, pasiuntinį ar panašiai, jam nereikia įeiti į ihramo būseną, nebent jis pats to pageidautų; remiasi Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) žodžiais anksčiau minėtame hadise, kai jis paminėjo mikato vietas: «Šios mikato vietos skirtos jų gyventojams ir tiems, kurie atvyksta iš kitur, ketindami atlikti hadžą ar umrą» [34], Iš to suprantama, kad tas, kuris praeina pro mikato vietas, neketindamas atlikti hadžo ar umros, neprivalo įeiti į ihramo būseną. [34] To šaltinis nurodytas anksčiau.

Tai yra iš Allaho malonės Savo tarnams ir Jo palengvinimo jiems, todėl Jam priklauso visa šlovė ir padėka. Tai patvirtina ir tai, kad Pranašas, atvykęs į Meką Užkariavimo metais, nebuvo įžengęs į ihramo būseną, bet įžengė dėvėdamas šalmą, nes tuo metu neketino atlikti hadžo ar umros, o siekė užkariauti Meką ir pašalinti iš jos politeizmą.

Tie, kurių gyvenamoji vieta yra mikato ribose, pavyzdžiui, Džidos, Umm as-Salam, Bahros, aš-Šarai, Badro, Masturos ir panašių vietovių gyventojai, neprivalo vykti į nė vieną iš penkių anksčiau minėtų mikato vietų. Jų gyvenamoji vieta pati yra jų mikatas, todėl, ketindami atlikti hadžą ar umrą, jie į ihramo būseną įžengia iš ten. O tas, kuris turi kitą gyvenamąją vietą už mikato ribų, gali rinktis: jei nori, įeiti į ihramo būseną nuo mikato, o jei nori – iš savo gyvenamosios vietos, esančios arčiau Mekos nei mikatas; remiantis bendru Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) posakiu Ibn Abbaso (tebūnie Allahas juo patenkintas) hadise, kuriame, paminėjęs mikato vietas, jis pasakė: «O tas, kuris yra arčiau [nei jos], įeina į ihramo būseną [35] iš savo gyvenamosios vietos; taip pat ir Mekos gyventojai įeina į ihramo būseną iš Mekos.» [36] Perdavė Al-Bukhari ir Muslim. [35], žodžiai: jo garsus talbijos tarimas nuo jo ihramo vietos. [36] Ankstesnio hadiso dalis.

Tačiau tas, kuris nori atlikti umrą būdamas Harame, privalo išeiti į Hilą ir iš ten įeiti į ihramo būseną umrai, nes kai Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) paprašė Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) leisti jai atlikti umrą, jis liepė jos broliui Abdurrahmanui vykti su ja į Hilą, kad ji iš ten įeitų į ihramo būseną. Tai rodo, kad tas, kuris atlieka umrą, negali įeiti į ihramo būseną umrai būdamas Harame, bet privalo tai padaryti iš Hilo.

Šis hadisas patikslina ankstesnį Ibn Abbas hadisą ir nurodo, ką Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) turėjo omenyje sakydamas: „Net Mekos gyventojai pradeda ihramą iš Mekos.“ [37], Tai taikoma įėjimui į ihramo būseną hadžui, o ne umrai. Nes jeigu būtų leidžiama įeiti į ihramo būseną umrai iš Haramo, jis būtų tai leidęs Aišai (tebūnie Allahas ja patenkintas) ir nebūtų įpareigojęs jos išeiti į al-Hilą. Tai yra akivaizdu. Tokios nuomonės laikosi dauguma islamo mokslininkų (tebūnie Allahas jiems gailestingas), ir tai yra saugiau tikinčiajam, nes taip vadovaujamasi abiem hadisais. Allahas yra Tas, kuris suteikia sėkmę. [37] Šaltinis ir autentiškumas pateikti anksčiau.

Kalbant apie tai, ką daro kai kurie žmonės, t. y. po hadžo dažnai atlieka umrą iš Tanimo, Džiranos ar kitų vietų, nors jau buvo atlikę umrą prieš hadžą - nėra jokių įrodymų, kad tai būtų šariato nustatyta praktika. Priešingai, įrodymai rodo, kad geriau to atsisakyti, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) ir jo kompanjonai (tebūnie Allahas jais patenkintas) po hadžo neatliko umros. Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) atliko umrą iš Tanimo tik todėl, kad dėl menstruacijų neatliko umros kartu su kitais atvykdama į Meką. Todėl ji paprašė Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) leisti jai atlikti umrą vietoje tos, kuriai buvo įžengusi į ihramo būseną nuo mikato, ir Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tam pritarė. Taip jai buvo įskaitytos dvi umros: umra kartu su hadžu ir ši atskira umra. Todėl tiems, kurių padėtis yra panaši į Aišos (tebūnie Allahas ja patenkintas), nėra nieko blogo atlikti umrą po hadžo, taip suderinant visus įrodymus ir palengvinant musulmonams.

Nėra abejonės, kad tai, jog piligrimai po hadžo atlieka dar vieną umrą, be tos, su kuria atvyko į Meką, apsunkina visus ir sukelia dideles spūstis bei nelaimingus atsitikimus. Be to, tai prieštarauja Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) praktikai ir jo sunai. Allahas yra Tas, kuris suteikia sėkmę.

Skyrius

Nuostata dėl to, kuris pasiekė mikatą ne hadžo mėnesiais

Žinokite, kad tam, kuris atvyksta į mikatą, galimi du atvejai:

Jeigu asmuo atvyksta ne hadžo mėnesiais, pavyzdžiui, ramadano ar šabano metu, pagal suną jam derėtų įžengti į ihramo būseną umrai, širdyje padarant ketinimą ir ištariant: „Labbaika umrah“ arba „Allahumma labbaika umrah“. Po to jis kartoja Pranašo ﷺ talbiją, kuri yra: „Liabbaikal-lahumma liabbaik, liabbaika lia šaryka liaka liabbaik, innal-hamda, van-nimata, laka val-mulk, lia šaryka liak“ (Štai aš prieš Tave, o Allahai, štai aš. Štai aš prieš Tave – Tu neturi bendrininko. Štai aš prieš Tave. Iš tiesų visa šlovė, malonės ir valdžia priklauso Tau. Tu neturi bendrininko.) [38] Jis turėtų dažnai kartoti talbiją ir minėti Allahą, kol pasieks Kaabą. Ją pasiekęs, jis nustoja kartoti talbiją, septynis kartus apeina Kaabą ir atlieka dviejų rakatų maldą prie Makam Ibrahimo. Tada jis eina prie Safos ir septynis kartus atlieka ėjimą tarp Safos ir Marvos, po to nusiskuta galvą arba patrumpina plaukus. Tuo jo umra yra baigta, ir jam tampa leidžiama visa, kas buvo draudžiama ihramo būsenoje. [38] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1549), ir Muslim, Nr. (1184).

Antras atvejis: pasiekti mikatą hadžo mėnesiais, kurie yra: šaval, zul-kida ir pirmosios dešimt zul-hidža dienų.

Tokiam asmeniui suteikiama galimybė rinktis iš trijų variantų: atlikti tik hadžą, tik umrą arba abu kartu, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam), Atsisveikinimo hadžo metu pasiekęs mikato vietą zul-kidos mėnesį, suteikė savo bendražygiams galimybę pasirinkti vieną iš šių trijų ritualų. Tačiau pagal suną tam, kuris neturi su savimi aukojamo gyvulio, geriau įžengti į ihramo būseną umrai, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam), jiems priartėjus prie Mekos, įsakė savo bendražygiams paversti savo ihramą į umrą ir tai dar kartą pabrėžė jau Mekoje. Todėl jie atliko Kaabos apėjimą ir sai, nusikirpo plaukus ir išėjo iš ihramo būsenos, paklusdami jo (ramybė ir Allaho palaima jam) įsakymui, išskyrus tuos, kurie su savimi turėjo aukojamą gyvulį, nes jiems Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) įsakė likti ihramo būsenoje iki Aukojimo dienos. Pagal suną tam, kuris atsivedė aukojamąjį gyvulį (hadij), rekomenduojama įžengti į ihramo būseną tiek hadžui, tiek umrai kartu, nes taip padarė Pranašas ﷺ – jis buvo atsivedęs aukojamąjį gyvulį ir liepė tiems savo bendražygiams, kurie taip pat buvo atsivedę aukojamąjį gyvulį ir buvo įžengę į ihramo būseną umrai, atlikti talbiją hadžui kartu su umra ir nenutraukti ihramo būsenos iki Aukojimo dienos, kai ją nutrauks už abu ritualus kartu. O jeigu tas, kuris atsivedė aukojamąjį gyvulį, buvo įžengęs į ihramo būseną tik hadžui, jis taip pat lieka ihramo būsenoje iki Aukojimo dienos, kaip ir tas, kuris sujungia abu ritualus (atlieka kiraną).

Iš to aiškėja, kad tas, kuris įžengė į ihramo būseną tik hadžui arba hadžui ir umrai kartu, bet nesiveža aukojamo gyvulio, neturėtų likti savo ihramo būsenoje. Verčiau jis turėtų pakeisti savo ihramą į umrą – atlikti tavafą ir sai, patrumpinti plaukus ir išeiti iš ihramo būsenos, kaip Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) liepė tiems savo bendražygiams, kurie neatsivedė aukojamojo gyvulio. Tačiau jeigu jis bijo praleisti hadžą, nes atvyko per vėlai, nėra nieko blogo, jei jis lieka savo ihramo būsenoje. Allahas žino geriausiai.

Jeigu asmuo, esantis ihramo būsenoje, bijo, kad negalės užbaigti savo apeigų dėl ligos, priešo baimės ar panašios kliūties, jam rekomenduojama įžengiant į ihramo būseną sakyti: „fain habasani habis fa mahilli haisu habastani“ (... jei mane sulaikys kokia nors kliūtis, mano išėjimo iš ihramo būsenos vieta bus ten, kur būsiu sulaikytas); remiantis Dubaa bint Zubair hadisu, kuriame ji pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, aš noriu atlikti hadžą, bet esu ligota“, o Pranašas jai atsakė: „Atlik hadžą, bet nustatyk sąlygą sakydama: ‘O Allahai, mano išėjimo iš ihramo būsenos vieta bus ten, kur Tu mane sulaikysi.“ [39] Sutarta. [39] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (5089), ir Muslim, Nr. (1207).

Šios sąlygos nauda yra ta, kad jei piligrimui iškyla kliūtis, neleidžianti jam užbaigti apeigų, pavyzdžiui, liga ar priešo sustabdymas, jis gali išeiti iš ihramo būsenos be jokių pasekmių.

Skyrius

Ar mažo vaiko atliktas hadžas įskaitomas kaip privalomasis hadžas?

Mažo berniuko ir mažos mergaitės hadžas yra galiojantis; kaip pasakojama Sahih Muslim rinkinyje, Ibn Abbasas perdavė, kad viena moteris pakėlė berniuką prie Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, ar šiam vaikui įskaitomas hadžas?“ Jis atsakė: „Taip, ir tau atlygis“ [40]. [40] Perdavė Muslim, Nr. (1336).

Sahih Bukhari (autentiškų hadisų rinkinyje) minėta, kad as-Saib ibn Jazid (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakė: „Atlikau hadžą su Allaho Pasiuntiniu, ramybė ir Allaho palaima jam, būdamas septynerių metų.“ [41] Tačiau šis hadžas jiems nepakeičia privalomojo hadžo. [41] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1858).

Taip pat vergo ir vergės atliktas hadžas yra galiojantis, tačiau neatleidžia jų nuo privalomojo islamo hadžo; remiantis Ibn Abbaso (tebūnie Allahas juo patenkintas) perduotu hadisu, kad Pranašas ﷺ pasakė: „Bet kuris vaikas, atlikęs hadžą, o vėliau sulaukęs brandos, privalo atlikti kitą hadžą. Taip pat bet kuris vergas, atlikęs hadžą, o vėliau išlaisvintas, privalo atlikti kitą hadžą.“ [42] Perdavė Ibn Abi Šaiba ir Al-Baihaki su gera perdavimo grandine. [42] Perdavė Ibn Abi Šaiba, (t. 4/444).

Jeigu berniukas dar nesugeba atskirti gėrio nuo blogio, jo globėjas jo vardu išreiškia ketinimą įeiti į ihramo būseną, nurengia nuo jo siūtus drabužius ir už jį taria talbiją. Taip berniukas įeina į ihramo būseną, ir jam taikomi tie patys draudimai kaip ir suaugusiam piligrimui. Lygiai taip pat, jeigu mergaitė dar nesugeba atskirti gėrio nuo blogio, jos globėjas jos vardu išreiškia ketinimą įeiti į ihramo būseną ir už ją taria talbiją. Taip ji įeina į ihramo būseną, ir jai taikomi tie patys draudimai kaip ir suaugusiai piligrimei. Apėjimo metu jų drabužiai ir kūnai turi būti tyri, nes apėjimas yra panašus į maldą, o tyrumas yra jo galiojimo sąlyga.

Jeigu berniukas ar mergaitė yra pakankamai subrendę, jie įeina į ihramo būseną su savo globėjo leidimu ir, pradėdami ihramą, atlieka tai, ką atlieka suaugusysis, pavyzdžiui, apsiprausia, pasikvėpina ir atlieka kitus panašius veiksmus. Jų globėjas yra tas, kuris tvarko jų reikalus ir rūpinasi jų interesais, nesvarbu, ar tai būtų tėvas, motina ar kitas asmuo. Globėjas jų vardu atlieka tai, ko jie patys negali padaryti, pavyzdžiui, akmenukų mėtymą ir panašius veiksmus. Jie privalo atlikti visas kitas apeigas, tokias kaip stovėjimą Arafate, nakvynę Minoje ir Muzdalifoje, Kaabos apėjimą bei sai. Jeigu jie negali patys atlikti tavafo ir sai, šios apeigos atliekamos už juos, juos nešant. Tam, kuris juos neša, geriau neatlikti vieno bendro tavafo ir sai sau ir jiems kartu, bet skirti vieną tavafą ir vieną sai jiems, o sau atlikti atskirą tavafą ir atskirą sai – iš atsargumo garbinime ir vadovaujantis kilniuoju hadisu: „Palik tai, kas kelia abejonių, ir laikykis to, kas nekelia abejonių.“ [43]. Jeigu nešantysis ketina atlikti apėjimą ir už save, ir už nešamąjį, to pakanka pagal teisingesnę iš dviejų nuomonių, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) neįsakė moteriai, kuri klausė jo apie vaiko hadžą, atlikti atskiro apėjimo vien tik už jį. Jeigu tai būtų buvę privaloma, jis (ramybė ir Allaho palaima jam) būtų tai paaiškinęs. Allahas yra Tas, kuris suteikia sėkmę. [43] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (2518).

Pakankamai subrendusiam berniukui ir mergaitei nurodoma prieš pradedant Kaabos apėjimą išlaikyti ritualinį tyrumą nuo hadas (ritualinio nešvarumo) ir nadžas (fizinės nešvaros), kaip ir suaugusiajam, esančiam ihramo būsenoje. Mažo berniuko ar mažos mergaitės įvedimas į ihramo būseną jų globėjui nėra privalomas; tai yra savanoriškas veiksmas. Jeigu jis tai padaro, gauna atlygį, o jeigu nepadaro, jam nėra nuodėmės. Allahas žino geriausiai.

Skyrius

Ihramo draudimai ir leistini veiksmai ihramo metu.

Asmeniui, įžengusiam į ihramo būseną po ketinimo – nesvarbu, ar vyrui, ar moteriai – neleidžiama kirpti plaukų, nagų ar kvėpintis.

Vyrui ypač draudžiama dėvėti siūtus drabužius (makhit), kurie dengia visą kūną, t. y. pasiūtus pagal kūno formą, kaip marškiniai, arba dengiančius tik jo dalį, kaip marškinėliai, kelnės, odinės kojinės (khuffayn) ar paprastos kojinės. Tačiau jeigu jis neranda izaro (juosmens apdangalo), jam leidžiama dėvėti kelnes. Taip pat tas, kuris neranda sandalų, gali dėvėti odines kojines (khuffayn) jų netrumpindamas; remiantis Ibn Abbaso (tebūnie Allahas jais abiem patenkintas) hadisu, patvirtintu dviejuose Sahih rinkiniuose, kuriame Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Kas neranda sandalų, tegul apsiauna odines kojines (khuf), o kas neranda juosmens apdangalo (izaro), tegul vilki kelnes.“ [44] [44] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1841), ir Muslim, Nr. (1179).

Tai, kas minima Ibn Umaro hadise apie įsakymą pakirpti odines kojines, kai jos avimos dėl sandalų nebuvimo, yra atšaukta. Pranašas tai įsakė Medinoje, kai jo buvo paklausta, kokius drabužius gali dėvėti piligrimas ihramo būsenoje. Vėliau, sakydamas pamokslą žmonėms Arafate, jis leido avėti odines kojines tiems, kurie neturi sandalų, tačiau neįsakė jų nukirpti. Šiame pamoksle dalyvavo ir tie, kurie nebuvo girdėję jo ankstesnio atsakymo Medinoje, o paaiškinimo atidėjimas tuo metu, kai jo reikia, nėra leistinas, kaip žinoma iš hadisų ir teisinės metodologijos principų. Taigi tapo aišku, kad įsakymas kirpti buvo atšauktas. Jeigu tai būtų likę privaloma, Pranašas būtų tai paaiškinęs. Allahas žino geriausiai.

Asmeniui, esančiam ihramo būsenoje, leidžiama avėti odines kojines (kuf), kurios nesiekia kulkšnių, nes jos prilyginamos sandalams.

Leidžiama surišti izarą ir persijuosti jį virvele ar panašia priemone, nes nėra jokio tai draudžiančio įrodymo.

Asmeniui, esančiam ihramo būsenoje, leidžiama nusiprausti, plauti galvą ir ją pasikasyti, jei to prireikia, švelniai ir atsargiai. Jeigu dėl to nuo jo galvos kas nors nukristų, tame nėra nieko blogo.

Moteriai ihramo būsenoje draudžiama dėvėti pasiūtus veido apdangalus, tokius kaip burka ar nikabas, taip pat rankų apdangalus, tokius kaip pirštinės, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Moteris ihramo būsenoje neturėtų dėvėti veido apdangalo ir mūvėti pirštinių.“ [45] Perdavė al-Bukhari. „Kafazan“ – pirštinės, siuvamos arba mezgamos iš vilnos, medvilnės ar kitų medžiagų pagal rankų formą. [45] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1838).

Jai leidžiama dėvėti viską, kas laikoma makhit, pavyzdžiui, marškinius, kelnes, odines kojines, kojines ir panašius drabužius.

Taip pat jai leidžiama nuleisti skarą ant veido, jei to prireikia, nenaudojant jokio tvirtinimo, ir jei skara paliečia jos veidą, jai dėl to nėra jokios nuodėmės. Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: „Pro mus pravažiuodavo raiteliai, kai mes, būdamos ihramo būsenoje, buvome su Allaho Pasiuntiniu (ramybė ir Allaho palaima jam). Kai jie priartėdavo, kiekviena iš mūsų nuleisdavo savo džilbabą nuo galvos ant veido, o jiems pravažiavus, vėl atidengdavo veidą.“ [46] Perdavė Abu Davud ir Ibn Madžah, ir Ad-Darakutni perdavė panašų pasakojimą iš Um Salama. [46] Perdavė Abu Davud, Nr. (1833).

Taip pat jai leidžiama uždengti rankas savo drabužiu ar kitu audiniu, tačiau svetimų vyrų akivaizdoje jai privaloma dengti veidą ir rankas, nes jos turi būti pridengtos; remiantis Visagalio Allaho žodžiais: {ir neatskleisti savo puošmenų, išskyrus savo sutuoktiniams.} [Koranas, sūra „Šviesa“ 24:31]. Nėra abejonės, kad veidas ir plaštakos yra tarp didžiausių puošmenų.

Šis aspektas yra dar svarbesnis ir reikšmingesnis, o Visagalis pasakė: {ir kai prašote (jo žmonų) ko nors, ko jums reikia, prašykite jų iš už uždangos. Tai tyriau jūsų ir jų širdims...} [Koranas, sūra „Sąjungininkai” 33:53].

Kalbant apie daugelio moterų paprotį po skara dėti juostą, kad pakeltų ją nuo veido, kiek mums žinoma, tai neturi pagrindo Šariate. Jeigu tai būtų buvę įteisinta, Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) būtų tai paaiškinęs savo bendruomenei (umai), nes jam nebuvo leistina apie tai nutylėti.

Vyrams ir moterims, esantiems ihramo būsenoje, leidžiama išskalbti savo ihramo drabužius nuo purvo ar kitų panašių nešvarumų, taip pat juos pakeisti kitais.

Ir jam neleidžiama dėvėti drabužių, kurie lietėsi su šafranu ar vars (geltonu augaliniu dažikliu), nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tai uždraudė Ibn Umaro (tebūnie Allahas jais abiem patenkintas) hadise.

Piligrimas privalo vengti nepadorumo, nuodėmingų veiksmų ir ginčų. Visagalis Allahas pasakė: {Hadžas vyksta gerai žinomais mėnesiais (t. y. islamiškojo kalendoriaus dešimtąjį, vienuoliktąjį ir pirmąsias dešimt dvyliktojo mėnesio dienų). Todėl tas, kuris tuo metu pasiryžta atlikti hadžą (įžengdamas į ihramo būseną), neturėtų turėti intymių santykių (su savo žmona), daryti nuodėmių ar ginčytis hadžo metu...} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:197].

Buvo perduota, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Tas, kuris atlieka hadžą, vengdamas nepadorių kalbų ir nuodėmingų poelgių, sugrįš toks pat švarus nuo nuodėmių, koks buvo tą dieną, kai jį pagimdė motina.“ [47]. Ar-Rafas reiškia lytinius santykius, taip pat nepadorumą žodžiais ir veiksmais, fusuk reiškia nuodėmes, o ginčas – ginčijimąsi dėl netiesos arba dėl to, kas neduoda naudos. Tačiau ginčas, vedamas geriausiu būdu, siekiant atskleisti tiesą ir paneigti netiesą, yra ne tik leistinas, bet netgi įsakytas; remiantis Visagalio Allaho žodžiais: {Kviesk (žmones, Muchammedai ﷺ) į savo Viešpaties kelią (t. y. islamą) su išmintimi (t. y. per dieviškąjį apreiškimą ir Koraną), geru pamokymu ir ginčykis su jais geriausiu būdu...} [Koranas, sūra „Bitės“ 16:125]. [47] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1521), ir Muslim, Nr. (1350), iš Abu Huraira hadiso, tebūnie Allahas juo patenkintas.

Vyrui, esančiam ihramo būsenoje, draudžiama dengti galvą prie jos priglundančiu apdangalu, pavyzdžiui, kepure, ghutra (galvos apdangalu), turbanu ar panašiu daiktu; taip pat draudžiama dengti veidą; remiantis Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) žodžiais apie tą, kuris Arafato dieną nukrito nuo savo jojamojo gyvulio ir mirė: „Nuplaukite jį vandeniu ir lotoso lapais, apgaubkite jį jo dviem drabužiais, tačiau neuždenkite jo galvos ir veido, nes Teismo dieną jis bus prikeltas kartodamas talbiją.“ [48]. Bendrai sutartas (Al-Bukhari ir Muslim), o formuluotė yra Muslim. [48] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1521), ir Muslim, Nr. (1350).

Kalbant apie pavėsio ieškojimą po automobilio stogu, skėčiu ar panašiomis priemonėmis, tame nėra nieko blogo, kaip ir pavėsio ieškojime palapinėje ar po medžiu. Sahih rinkiniuose patvirtinta, kad Pranašui buvo sudarytas pavėsis drabužiu, kai jis metė akmenukus į Džamrat al-Akabą. Taip pat patvirtinta, kad Namiroje jam buvo pastatyta palapinė, kurioje jis apsistojo iki vidudienio Arafato dieną.

Vyrams ir moterims, esantiems ihramo būsenoje, draudžiama medžioti sausumos gyvūnus, padėti tai daryti, baidyti juos iš jų buvimo vietos, sudaryti santuoką, turėti lytinių santykių, pirštis moterims ir aistringai jas liesti. „Muhrimui neleidžiama nei tuoktis, nei sutuokti kitų, nei pirštis.“ [49] Perdavė Muslim. [49] Perdavė Muslim, Nr. (1409).

Jeigu ihramo būsenoje esantis žmogus dėl užmaršumo ar nežinojimo apsirengė siūtais drabužiais, užsidengė galvą ar pasikvėpino, jam nereikia atlikti išpirkos, tačiau jis privalo tai nutraukti, kai tik prisimena ar sužino. Taip pat, jeigu kas nors dėl užmaršumo ar nežinojimo nusiskuto galvą, patrumpino plaukus ar nusikirpo nagus, pagal teisingesnę nuomonę jis už tai neatsako.

Musulmonui – nesvarbu, ar jis yra muhrimas, ar ne, vyras ar moteris – draudžiama medžioti Haram teritorijos gyvūnus ir padėti juos medžioti įrankiu, ženklu ar panašiu būdu.

Draudžiama juos baidyti iš jų buvimo vietos, kirsti šventosios teritorijos medžius ir žaliuosius augalus, taip pat paimti joje rastus pamestus daiktus, išskyrus tam, kuris ketina apie juos paskelbti; Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Iš tiesų, šis miestas – t. y. Meka – yra šventas Allaho nustatymu iki Prisikėlimo dienos: negalima kirsti jo dygliuotų augalų, baidyti jo medžiojamųjų gyvūnų, paimti jame rastų pamestų daiktų, išskyrus tą, kuris ketina apie juos paskelbti, ir negalima pjauti jo žolės.“ [50] Sutarta. [50] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1834), ir Muslim, Nr. (1353).

Munšid – tai skelbėjas, Khala – tai šviežia žolė, o Mina ir Muzdalifa priklauso Haramui, tuo tarpu Arafa priklauso Hilui.

Skyrius

Paaiškinimas apie piligrimo veiksmus įžengus į Meką ir apie tai, ką jis atlieka įžengęs į Šventąją mečetę – tavafą ir jo atlikimo būdą.

Kai ihramo būsenoje esantis asmuo pasiekia Meką, jam yra pageidautina nusiprausti prieš įžengiant, nes Pranašas taip darė. Pasiekus Al-Haram mečetę, suna yra žengti pirma dešine koja ir sakyti: „Bismillahi, vas-salatu vas-salamu ala rasulillahi, aūzu billahil-azym, ua biuadžhihil-karym, ua sultanihil-kadym minaš-šaitanir-radžym, Allahumma iftah li abuaba rahmatik“ (Allaho vardu, tebūnie ramybė ir palaima Allaho Pasiuntiniui, ieškau prieglobsčio pas Allahą, Didįjį, Jo kilnų Veidą ir amžiną valdžią nuo prakeiktojo šėtono. O Allahe, atverk man Savo gailestingumo vartus). Tai sakoma įeinant ir į visas kitas mečetes, ir, kiek man žinoma, nėra jokio konkretaus maldavimo (zikr), skirto išimtinai įėjimui į Al-Haram mečetę, kuris būtų autentiškai perduotas nuo Pranašo.

Pasiekęs Kaabą, jei jis atlieka tamatu hadžą arba umrą, prieš pradėdamas tavafą nustoja kartoti talbiją. Tuomet jis prieina prie Juodojo Akmens ir atsisuka į jį. Jei gali, paliečia jį dešine ranka ir pabučiuoja, nesistumdydamas ir nesukeldamas nepatogumų kitiems žmonėms. Paliesdamas jį, jis taria: „Bismillahi va-Allahu akbar“ (Allaho vardu, Allahas yra Didžiausias) arba tiesiog: „Allahu akbar“ (Allahas yra Didžiausias). Jeigu pabučiuoti Juodąjį Akmenį sunku, tuomet jį reikia paliesti ranka, lazdele ar kitu panašiu daiktu ir pabučiuoti tai, kuo jis buvo paliestas. O jeigu sunku net paliesti, tuomet pakanka parodyti į jį ir ištarti: „Allahu akbar“ ir nereikia bučiuoti savo rankos. Kad tavaf būtų galiojantis, jį atliekantis asmuo turi būti apsivalęs nuo mažesnio ir didesnio ritualinio nešvarumo, nes tavaf yra kaip malda, išskyrus tai, kad jo metu leidžiama kalbėti, o Kaaba turi būti kairėje pusėje. Ir jei, pradėdamas savo tavaf, jis sako: „O, Allah, iš tikėjimo Tavimi, tikėdamas Tavo Knyga, vykdydamas Tavo priesaką ir sekdamas Tavo pranašo Muchammedo (tebūnie jam taika ir palaima) Suna“, tai yra gerai, nes tai buvo perduota nuo Pranašo (tebūnie jam taika ir palaima). Atliekami septyni apėjimai. Pirmojo atvykimo tavafo metu pirmieji trys ratai atliekami spartesniu žingsniu (raml). Tai taikoma tavafui, kuris atliekamas pirmą kartą atvykus į Meką, nesvarbu, ar žmogus atlieka umrą, hadžą po umros (tamatu), tik hadžą (ifrad), ar hadžą kartu su umra (kiran). Likę keturi ratai atliekami įprastu žingsniu. Kiekvienas ratas prasideda prie Juodojo Akmens ir baigiasi ties juo.

Ramal – tai spartus ėjimas trumpais žingsniais. Taip pat šio tavafo metu rekomenduojama atlikti idtiba (atidengti dešinį petį), tačiau tai taikoma tik šiam tavafui, o ne kitiems. „Idtiba – tai būdas dėvėti ridą (viršutinį ihramo drabužį), kai jos vidurinė dalis perkišama po dešine pažastimi, o abu galai užmetami ant kairiojo peties, paliekant dešinį petį atidengtą.

Jeigu jam kyla abejonių dėl apėjimų skaičiaus, jis turėtų remtis tuo, kas yra tikra, t. y. mažesniu skaičiumi. Todėl, jei abejoja, ar apėjo tris, ar keturis ratus, jis laiko, kad apėjo tris. Taip pat jis elgiasi ir atlikdamas sai tarp Safos ir Marvos.

Užbaigęs šį tavafą, jis apsigaubia savo apsiaustu: užsideda jį ant pečių taip, kad abu jo galai būtų ant krūtinės, prieš atlikdamas du tavafo maldos rakatus.

Tarp smerktinų dalykų, dėl kurių moterys turi būti perspėjamos, yra tavafo atlikimas pasipuošus ir pasikvėpinus, taip pat neprisidengimas, nors jos privalo saugoti savo kuklumą. Joms privaloma prisidengti ir vengti puošmenų tiek apeigų metu, tiek kitose situacijose, kai jos būna tarp svetimų vyrų, nes jos gali tapti išbandymo priežastimi. Moters veidas yra ryškiausia jos puošmena, todėl jai neleidžiama jo atidengti svetimų vyrų akivaizdoje, išskyrus prieš savo mahramus; remiantis Visagalio Allaho žodžiais: {ir neatskleisti savo puošmenų, išskyrus savo sutuoktiniams} [Koranas, sūra „Šviesa“ 24:31], Moterims neleidžiama atidengti veido bučiuojant Juodąjį Akmenį, jei jas mato svetimi vyrai. Jeigu jos neturi galimybės paliesti Akmens ir jo pabučiuoti, joms neleidžiama stumdytis su vyrais. Verčiau jos turėtų atlikti apėjimą už vyrų, nes tai joms yra geriau ir atneša didesnį atlygį nei apėjimas arti Kaabos stumdantis su vyrais. Raml ir idtiba nėra nustatyti jokiam kitam tavafui, taip pat jie neatliekami per sai ir nėra skirti moterims. Pranašas ﷺ atliko raml ir idtiba tik per pirmąjį tavafą, kurį atliko atvykęs į Meką. Tavafo metu žmogus turi būti apsivalęs nuo ritualinio ir fizinio nešvarumo, būti nuolankus savo Viešpačiui ir nusižeminęs prieš Jį.

Pageidautina, kad jis tavaf metu dažnai kartotų minėjimus (zikr) ir maldavimus (dua), ir gerai, jei recituoja ką nors iš Korano. Nei per šį, nei per kitus tavaf, nei per sai nėra privaloma sakyti jokio konkretaus zikr ar dua.

O tai, ką kai kurie žmonės yra įvedę – kiekvienam tavaf ar sai konkrečių zikr ar dua priskirimą – neturi jokio pagrindo. Pakanka sakyti bet kokius zikr ir dua, kurie žmogui yra lengvai prieinami. Priėjęs prie Jemeno kampo, jis paliečia jį dešine ranka ir taria: „Bismillah, Allahu akbar“, tačiau jo nebučiuoja. Jeigu paliesti kampą sunku, jis jį praeina ir tęsia apėjimą, nerodydamas į jį ir netardamas takbiro priartėjęs prie jo, nes, kiek žinoma, tai nebuvo patvirtinta iš Pranašo ﷺ. Taip pat jam rekomenduojama tarp Jemeno kampo ir Juodojo Akmens sakyti: {Mūsų Viešpatie, suteik mums šiame gyvenime tai, kas yra gera, ir Amžinybėje tai, kas yra gera, ir apsaugok mus nuo Ugnies kančios!} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:201]. Kiekvieną kartą praeinant pro Juodąjį Akmenį, rekomenduojama jį paliesti, pabučiuoti ir ištarti: „Allahu akbar“ (Allahas yra Didžiausias). Jeigu jo paliesti ar pabučiuoti neįmanoma, tuomet kiekvieną kartą pro jį einant į jį parodoma ranka ir ištariama: „Allahu akbar“ (Allahas yra Didžiausias).

Nėra nieko blogo atlikti tavafą už Zamzam šulinio ir Makam Ibrahim, ypač esant didelei žmonių spūsčiai. Visa Uždraustoji mečetė yra tinkama vieta tavafui, todėl jei jis atliekamas mečetės koridoriuose ar kitose jos dalyse, to pakanka. Tačiau tavafas arčiau Kaabos yra geriau, jei tai įmanoma.

Baigęs tavaf, jis atlieka du rakatus už Makam Ibrahim, jei tai įmanoma. Jeigu to padaryti neįmanoma dėl žmonių spūsties ar kitų priežasčių, jis gali juos atlikti bet kurioje Uždraustosios mečetės vietoje. Šiuose dviejuose rakatuose rekomenduojama recituoti sūrą Al-Fatichą. Po jos rekomenduojama sakyti: {Sakyk: „O jūs, netikintieji} [Koranas, sūra „Netikintieji“ 109:1]. pirmame rakate ir {Sakyk (o Muhammedai ﷺ ): „Jis yra Allahas, (Kuris yra) Vienas.} [Koranas, sūra „Visiškas atsidavimas“ 112:1]. Antrame rakate rekomenduojama recituoti tai, kas perduota iš Sunos, ir tai yra geriausia. Tačiau nėra nieko blogo, jei skaitoma kita Korano dalis. Po to rekomenduojama prieiti prie Juodojo Akmens ir paliesti jį dešine ranka, jei tai įmanoma, sekant Pranašo ﷺ pavyzdžiu.

Tada jis eina prie Safos pro jai skirtus vartus. Ten jis užlipa ant Safos arba sustoja prie jos, o jei įmanoma, užlipti ant jos yra geriau. Pradėdamas pirmąjį sai ėjimą, jis recituoja: {Iš tiesų, As-Safa ir Al-Marva (dvi kalvos Mekkoje) yra Allaho Ženklai...} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:158].

Pageidautina stovėti ant Safos veidu į kiblą, šlovinti Allahą, sakyti takbir ir tarti: „Nėra nieko verto garbinimo, išskyrus Allahą. Allahas yra Didžiausias. Nėra nieko verto garbinimo, išskyrus Jį, Vienintelį, neturintį bendrininkų. Jam priklauso visa valdžia ir šlovinimas, Jis duoda gyvybę ir atima ją, ir Jis yra Visagalis. Nėra nieko verto garbinimo, išskyrus Jį, Vieną, Jis įvykdė Savo pažadą, padėjo Savo tarnui, kad nugalėtų sąjungininkus.“, Tada jis meldžia Allahą to, ko nori, pakeldamas rankas, ir pakartoja šį zikr bei maldavimą tris kartus. Po to nusileidžia ir eina link Marvos. Pasiekus pirmąjį žymeklį, vyrai paspartina žingsnį ir eina greičiau iki antrojo žymeklio. Moterims nėra nustatyta greitai eiti tarp dviejų žymeklių, todėl jos viso sai metu eina įprastu žingsniu. Tada jis tęsia kelią iki Marvos ir užlipa ant jos arba sustoja prie jos. Jei tai įmanoma, užlipti ant Marvos yra geriau. Ir geriau yra lipti, jei įmanoma, ir būdamas ant Marvos kalno, jis turėtų sakyti ir daryti tą patį, ką sakė ir darė ant Safos kalno, išskyrus Korano eilutę: {Iš tiesų, As-Safa ir Al-Marva (dvi kalvos Mekoje) yra Allaho Ženklai...} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:158], Tai rekomenduojama tik pirmą kartą užlipus ant Safos, pradedant pirmąjį sai ėjimą, sekant Pranašo ﷺ pavyzdžiu. Po to jis nusileidžia, eina ten, kur einama įprastu žingsniu, ir paspartina žingsnį ten, kur tai nustatyta, kol pasiekia Safą. Jis tai daro septynis kartus: ėjimas iš Safos į Marvą laikomas vienu ratu, o grįžimas iš Marvos į Safą – kitu. Taip elgėsi Pranašas ﷺ, kuris pasakė: „Mokykitės iš manęs savo apeigų.“ [51]. Sai metu pageidautina dažnai prisiminti Allahą (zikr) ir maldauti (dua), taip pat būti apsivaliusiam nuo didžiojo ir mažojo ritualinio nešvarumo. Tačiau jei sai atliekamas nesant ritualinio tyrumo būsenoje, jis vis tiek yra galiojantis. Taip pat, jei moteriai po Kaabos apėjimo (tavafo) prasideda menstruacijos arba pogimdyminis kraujavimas, ji gali atlikti sai, ir jis bus galiojantis, nes ritualinis tyrumas nėra sai galiojimo sąlyga, o tik rekomenduojamas dalykas, kaip buvo minėta anksčiau. [51] To šaltinis nurodytas anksčiau.

Užbaigęs sai, jis nusiskuta galvą arba patrumpina plaukus, o vyrui galvos skutimas yra geriau. Tačiau jeigu jis nusprendžia tik patrumpinti plaukus ir galvos skutimą palikti hadžui, tame nėra nieko blogo. Jeigu jis atvyksta į Meką artėjant hadžui, jam geriau patrumpinti plaukus, kad per hadžą galėtų nusiskusti galvą. Pranašas ﷺ, kai kartu su savo bendražygiais atvyko į Meką ketvirtąją zul-hidžos mėnesio dieną, įsakė tiems, kurie neatsivedė aukojamojo gyvulio, išeiti iš ihramo būsenos ir patrumpinti plaukus, o juos nusiskusti. Trumpinant plaukus būtina apimti visą galvą. Nepakanka patrumpinti tik dalį plaukų, kaip ir nepakanka nusiskusti tik dalį galvos. Moteriai nustatyta tik patrumpinti plaukus. Nuo kiekvienos kasos ji turėtų nukirpti po nedidelę sruogelę, maždaug piršto galiuko (anmulah) ilgio arba trumpesnę. Anmulah reiškia piršto galiuką, todėl moteris neturėtų kirpti daugiau nei tiek.

Kai asmuo ihramo būsenoje atlieka visa tai, kas buvo paminėta, jo umra yra baigta, ir jam vėl tampa leidžiama visa tai, kas buvo draudžiama dėl ihramo būsenos. Tačiau jei jis yra atsivedęs aukojamąjį gyvulį (hadij), jis lieka ihramo būsenoje ir neišeina iš jos, kol nebus atliktos hadžo ir umros apeigos kartu.

Tas, kuris įžengė į ihramo būseną tik hadžui (ifrad) arba hadžui ir umrai kartu (kiran), turėtų pakeisti savo ihramą į umrą ir atlikti tai, ką atlieka tamatu hadžo atlikėjas, nebent jis yra atsivedęs aukojamąjį gyvulį (hadij). Taip yra todėl, kad Pranašas ﷺ įsakė savo bendražygiams taip pasielgti ir pasakė: „Jei aš nebūčiau atsivedęs aukojamojo gyvulio, būčiau kartu su jumis išėjęs iš ihramo“ [52]. [52] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1568).

Jeigu moteriai po įžengimo į ihramo būseną dėl umros prasideda menstruacijos arba pogimdyminis kraujavimas, ji neatlieka tavafo aplink Kaabą ir sai tarp Safos ir Marvos, kol neapsivalo. Kai kraujavimas pasibaigia, ji atlieka tavafą, sai, patrumpina plaukus ir taip užbaigia savo umrą. Jeigu jos menstruacijos nesibaigia iki Tarvijos dienos (8-osios zul-hidžos mėnesio dienos), ji įžengia į ihramo būseną hadžui ten, kur yra apsistojusi, ir kartu su kitais piligrimais vyksta į Miną. Tokiu būdu ji tampa atliekančia kiran hadžą, sujungdama hadžą ir umrą. Ji atlieka visas apeigas, kurias atlieka piligrimai: stovi Arafate, pasilieka Muzdalifoje, mėto akmenukus, nakvoja Mina slėnyje, aukoja gyvulį ir patrumpina plaukus. Kai jos menstruacijos pasibaigia, ji atlieka vieną tavafą aplink Kaabą ir vieną sai tarp Safos ir Marvos. Šių apeigų pakanka tiek jos hadžui, tiek umrai kartu. Remiantis Aišos (tebūnie Allahas ja patenkintas) hadisu, kuriame minima, kad jai prasidėjo menstruacijos po įžengimo į ihramo būseną dėl umros, ir Pranašas ﷺ jai pasakė: „Turėtum atlikti viską, ką atliktų piligrimas, išskyrus Kaabos apėjimą, kol būsi tyra (kol atliksi ghusl).“[53] Sutarta. [53] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (305), ir Muslim, Nr. (1211).

Jeigu moteriai yra menstruacijos arba pogimdyminis kraujavimas, ir Aukojimo dieną (Jaum an-Nahr) ji atlieka akmenukų mėtymą bei patrumpina plaukus, jai tampa leidžiama visa tai, kas buvo draudžiama ihramo būsenoje, pavyzdžiui, kvepalų naudojimas ir kiti panašūs dalykai, išskyrus santuokinį intymumą. Ji išlieka šioje būsenoje, kol užbaigia likusias hadžo apeigas taip, kaip ir kiti piligrimai. Kai po apsivalymo ji atlieka tavafą aplink Kaabą ir sai tarp Safos ir Marvos, jai tampa leidžiamas ir jos sutuoktinis.

Skyrius

Nuostata dėl įžengimo į ihramo būseną hadžui aštuntąją zul-hidža dieną ir išvykimo į Miną.

Atėjus Tarvija dienai, kuri yra aštuntoji zul-hidža diena, tiems, kurie yra Mekoje ir nėra ihramo būsenoje, ir jos gyventojams, norintiems atlikti hadžą, yra pageidautina įžengti į ihramo būseną hadžui iš savo gyvenamųjų vietų. Taip yra todėl, kad Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) bendražygiai apsistojo Al-Abtahe ir iš ten, vykdydami jo įsakymą, Tarvija dieną įžengė į ihramo būseną hadžui. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) neįsakė jiems eiti prie Kaabos, kad ten įžengtų į ihramo būseną, ar prie Mizab. Taip pat jis neįsakė jiems atlikti atsisveikinimo apėjimo išvykstant į Miną. Jei tai būtų buvę įteisinta, jis būtų juos to išmokęs, o visas gėris yra Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ir jo bendražygių sekime.

Pageidautina, kad įžengdamas į ihramo būseną hadžui jis atliktų ghusl (didįjį apsiplovimą), apsivalytų ir pasikvepintų, taip pat, kaip tai daro įžengdamas į ihramo būseną prie mikato. Po įžengimo į hadžo ihramo būseną pageidautina Tarvijos dieną (8-ąją zul-hidžos dieną), prieš vidurdienį arba po jo, vykti į Miną ir gausiai kartoti talbiją iki pat akmenukų mėtymo į Džamrat al-Akabą. Minoje jie atlieka zuhr, asr, maghrib, iša ir fadžr maldas. Pagal suną šios maldos atliekamos kiekviena savo nustatytu laiku, sutrumpinant keturių rakatų maldas, tačiau jų nejungiant. Išimtis yra maghrib ir fadžr maldos, kurios nesutrumpinamos.

Šiuo klausimu nėra skirtumo tarp Mekos gyventojų ir kitų piligrimų. Pranašas ﷺ Minoje, Arafate ir Muzdalifoje meldėsi sutrumpintas maldas kartu su žmonėmis – tiek Mekos gyventojais, tiek atvykusiais iš kitur – ir neįsakė Mekos gyventojams atlikti maldų pilna forma. Jeigu tai būtų buvę jiems privaloma, jis būtų jiems tai išaiškinęs.

Po saulės patekėjimo Arafato dieną piligrimas vyksta iš Minos į Arafatą. Pageidautina, kad jis sustotų Namiroje iki vidurdienio, jei tai nesukelia sunkumų, nes taip darė Pranašas ﷺ.

Kai saulė pereina zenitą, imamui arba jo pavaduotojui yra suna pasakyti žmonėms šioms aplinkybėms tinkamą pamokslą. Jame jis paaiškina, kas piligrimams nustatyta šią dieną ir po jos, ragina juos būti dievobaimingais Allahui, išpažinti Jo vienumą (tauhid) ir būti nuoširdiems Jam visuose savo darbuose, perspėja dėl to, ką Allahas uždraudė, ir skatina laikytis Allaho Knygos bei Jo Pranašo ﷺ sunos, jomis vadovautis ir pagal jas spręsti visus reikalus. Visa tai daroma sekant Pranašo ﷺ pavyzdžiu. Po pamokslo yra atliekamos zuhr ir asr maldos – sutrumpintos ir sujungtos zuhr metu, su vienu azanu ir dviem ikamomis, nes taip darė Pranašas ﷺ. Tai perdavė Muslim iš Džabiro (tebūnie Allahas juo patenkintas) hadiso.

Tuomet žmonės stovi Arafate, ir visa tai yra stovėjimo vieta, išskyrus Uranos slėnį (Batn Urana). Pageidautina atsigręžti į Kiblą ir Rahmos kalną, jei tai įmanoma. O jei nepavyksta atsigręžti į abu, tuomet atsigręžiama į Kiblą, net jei neatsigręžiama į kalną. Šioje vietoje piligrimui rekomenduojama uoliai prisiminti Allahą (zikr), melstis ir nuolankiai maldauti Jo, pakeliant rankas maldos metu. Taip pat gerai, jei jis kartoja talbiją arba skaito ištrauką iš Korano. Suna yra dažnai sakyti: „La ilaha illallahu uahdahu la šarika lah, lahul-mulku ua lahul-hamdu, juhji ua jumitu ua hua ala kulli šai in kadyr“ (Nėra nieko verto garbinimo, išskyrus Allahą, Vienintelį, neturintį bendrininkų. Jam priklauso valdžia ir Jam priklauso šlovė. Jis suteikia gyvybę ir ją atima, ir Jis yra Visagalis viskam); nes Pranašas ﷺ pasakė: „Geriausia dua yra Arafato dienos dua, ir geriausia, ką aš, ir pranašai prieš mane, pasakėme yra: Lia iliaha illial-lahu uahdahu lia šaryka liah, liahul-mulku ua liahul-hamd, juhji ua jumitu, ua hua alia kulli šai-in kadyr (Nėra nieko verto garbinimo, išskyrus Allahą, Vienintelį, neturintį bendrininkų. Jam priklauso valdžia ir Jam priklauso šlovė. Jis suteikia gyvybę ir ją atima, ir Jis yra Visagalis viskam)“ [54], Buvo perduota, kad Pasiuntinys sakė: „Mylimiausi posakiai Allahui yra keturi: subhanAllah (šlovė Allahui), alhamdulilliah (dėka Allahui), lia iliaha illiallah (nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą) ir Allahu akbar (Allahas yra Didžiausiasis)“ [55]. [54] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (3585). [55] Perdavė Muslim, Nr. (2137).

Todėl šį zikr reikėtų dažnai kartoti, tariant jį su nuolankumu ir susikaupimu. Taip pat dera gausiai kartoti Šariate perduotus zikr ir maldavimus (dua) bet kuriuo metu, o ypač šioje vietoje ir šią didingą dieną. Rekomenduojama rinktis visapusiškus ir prasmingus zikr bei maldavimus, tarp jų ir šiuos:

* SubhanAllahi va bihamdih (šlovė ir dėka Allahui), Subhan Allah Al-Azym (šlovė Didingiajam Allahui), {La ilaha illa Anta [niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Tu (Allahai)], būk Tu Pašlovintas (ir Išaukštintas [virš viso to (blogio), kurį jie Tau priskiria]! Iš tiesų, aš buvau iš bloga darančiųjų.} [Koranas, sūra ,,Pranašai” 21:87].

* Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, ir mes negarbiname nieko kito, išskyrus Jį. Jam priklauso gėris, gailestingumas ir gražus pagyrimas. Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą. Mes nuoširdžiai skiriame religiją tik Jam, nors tai ir nepatinka netikintiesiems.

* ((La haula ua la kuvata illa billah)) (Nėra jokios jėgos ir galios, išskyrus su Allahu) [56]. [56] Perdavė Muslim, Nr. (594), iš Ibn Al-Zubayr, tebūnie Allahas juo patenkintas.

{Mūsų Viešpatie, suteik mums šiame gyvenime tai, kas yra gera, ir Amžinybėje tai, kas yra gera, ir apsaugok mus nuo Ugnies kančios!} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:201].

„O Allahe, sutvarkyk man mano religiją, kuri yra mano reikalų apsauga. Sutvarkyk man mano žemiškąjį gyvenimą, kuriame yra mano pragyvenimas. Sutvarkyk man mano anapusinį gyvenimą, į kurį sugrįšiu. Padaryk, kad gyvenimas man būtų prieaugis kiekviename gėryje, o mirtis – atokvėpis nuo visokio blogio.“ [57] [57] Perdavė Muslim iš Abu Hurairos (tebūnie Allah juo patenkintas), Nr. (2720).

* Auzu billahi min džahdil bala, va daraki šaka, va suil kada, va šamatatil ada (Ieškau prieglobsčio pas Allahą nuo sunkių išbandymų, nuo nelaimės užgriuvimo, nuo blogo likimo ir nuo priešų piktdžiugos.) [58]. [58] Perdavė Al-Bukhari iš Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas), Nr. (6347).

* (Allahumma inny aūzu bika minal-hammi ual-hazan, ua aūzu bika minal-adžzi ual-kasal, ua aūzu bika minal-džubni ual-bukhl, ua minal-mathami ual-maghram, ua aūzu bika min ghalabatid-dajn ua kahrir-ridžal) (O Allah, aš ieškau prieglobsčio Tavyje nuo nerimo ir sielvarto, ieškau prieglobsčio Tavyje nuo bejėgiškumo ir tinginystės, ieškau prieglobsčio Tavyje nuo bailumo, šykštumo, nuodėmės ir skolos, ir ieškau prieglobsčio Tavyje, kad nebūčiau įveiktas skolų ir užvaldytas žmonių). [59] [59] Šią formuluotę perdavė Abu Davud iš Abu Umama al-Ansari hadiso, tačiau be žodžių „ir nuo nuodėmės bei skolų naštos“ (ومن المأثم والمغرم), Nr. (1554).

Allahumma ini auzu bika minal baras, valdžunun, valdžuzam, va min sajil askam (O Allah, aš ieškau prieglobsčio pas Tave nuo leukodermos (odos pigmentacijos praradimo), beprotybės, raupsų ir kitų piktų (sunkių) ligų) [60] [60] Perdavė Abu Davud, Nr. (1554).

Allahumma inny asalukal-afua ual-afijah fid-dunja ual-akhirah (O Allah, prašau Tavojo pasigailėjimo ir gerovės šiame gyvenime bei kitame).

O Allah, prašau Tavojo pasigailėjimo ir gerovės mano religijoje ir žemiškuose reikaluose, ir mano šeimoje, ir mano turtuose.

O Allah, pridenk mano trūkumus ir numaldyk mano nerimą. O Allah, sergėk mane iš priekio ir iš užnugario, ir iš dešinės, ir iš kairės, ir iš viršaus. Ir aš ieškau prieglobsčio pas Tave idant nebūčiau prarytas žemės [61]. [61] Perdavė Abu Davud, Nr. (5074).

* O Allah, atleisk man mano rimtus ir juokais padarytus poelgius, mano klaidas ir tyčinius veiksmus – visa tai yra manyje. O Allah, atleisk man tai, ką padariau anksčiau ir ką padarysiu vėliau, tai, ką slėpiau ir ką viešai parodžiau, taip pat tai, ką Tu žinai geriau už mane. Tu esi Tas, kuris iškelia į priekį, ir Tu esi Tas, kuris atideda. Tu esi Visagalis viskam. [62] [62] Dalis hadiso, kurį perdavė Muslim nuo Abu Musa Al-Ašari, tebūnie Allahas juo patenkintas, Nr. (2719).

* O Allah, prašau Tavęs tvirtumo reikaluose ir ryžto eiti teisingu keliu, ir prašau Tavęs dėkingumo už Tavo malones ir nepriekaištingo Tavęs garbinimo, ir prašau Tavęs tyros širdies ir teisingo liežuvio, ir prašau Tavęs to gėrio, kurį Tu žinai, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to blogio, kurį Tu žinai, ir prašau Tavo atleidimo už tai, ką Tu žinai. Juk Tu esi Visų Paslapčių Žinotojas. [63] [63] Perdavė At-Tirmizi iš Šadad ibn Aus, tebūna Allahas juo patenkintas, Nr. (3407).

* Allahumma rabban-nabijji Muchammadin alaihis-salatu uas-salam, ighfir-ly zanby, ua azhib ghajza kalby, ua adžirny min mudillatil-fitani ma achjaitana (O Allah, Viešpatie pranašo Muchammedo (tebūnie jam taika ir palaima), atleisk man mano nuodėmę, pašalink pyktį iš mano širdies ir apsaugok mane nuo klaidinančių išbandymų, kol leisi mums gyventi) [64]. [64] Perdavė Ahmed iš Umm Salamos, tebūnie Allah ja patenkintas, (6/301).

* Allahumma rabbas-samauati ua rabbil-ard, ua rabbil-aršil adhym, rabbana ua rabba kuli šai-in, falikil-habi uan-naua, ua munzilit-taurati ual-indžil, ual-furkan, audhu bika min šari kuli šai-in anta akhidhun binasijatih. Allahumma antal-aual faliaisa kabliaka šai-un, ua antal-akhir faliaisa badaka šai-un, ua antaz-zahir faliaisa faukaka šai-un, ua antal-batin faliaisa dunaka šai-un, ikdi annad-dain ua aghnina minal-fakr (O Allah, dangų ir žemės Viešpatie, ir išaukštinto sosto Viešpatie, mūsų Viešpatie ir visų dalykų Viešpatie, sėklos ir datulių kauliuko skėlėjau, Toros, Evangelijos ir Korano atskleidėjau, aš ieškau prieglobsčio pas Tave nuo viso blogio, ir Tu tai gali padaryti. O Allah, Tu esi Pirmasis, todėl nieko nėra prieš Tave ir Tu esi Paskutinysis, todėl nieko nėra po Tavęs. Tu esi Aukščiausiasis, todėl nieko nėra aukščiau Tavęs, ir Tu esi Artimiausiasis, todėl nieko nėra arčiau Tavęs. Sumokėk skolą už mus ir išgelbėk mus nuo skurdo). [65] [65] Perdavė Muslim iš Abu Huraira, tebūnie Allahas juo patenkintas, Nr. (2713).

* O Allah, suteik mano sielai jos dievobaimingumą ir apvalyk ją, Tu esi Geriausias iš tų, kurie ją apvalo. Tu esi jos Globėjas ir Valdovas. O Allah, aš ieškau prieglobsčio pas Tave nuo bejėgiškumo ir tinginystės, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo bailumo, senatvės silpnumo ir šykštumo, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo kapo kančios [66]. [66] Perdavė Muslim, Nr. (2722), nuo Zayd ibn Arkam (tebūnie Allahas juo patenkintas).

* Allahumma laka aslamt, va bika amant, va alaika tavakalt, va ilaika anabt, va bika khasamt, aūzu bi-izatik an tudilani, la ilaha illa ant, antal-hayyul-ladhi la yamut, val-džinu val-insu yamutun (O Allah, Tau aš atsiduodu, Tavimi įtikėjau, Tavimi pasikliaunu, į Tave atsigręžiu atgailaudamas, ir su Tavo pagalba ginčijuosi. Aš ieškau prieglobsčio Tavo galybėje, kad neleistum man paklysti. Nėra kito dievo, išskyrus Tave, Tu esi Amžinai Gyvas, kuris nemiršta, o džinai ir žmonės miršta). [67] [67] Perdavė Muslim, Nr. (2717), iš Ibn Abbas hadiso, tebūnie Allahas juo patenkintas.

* Allahuma inni auzu bika min ilmin la janfa, va min kalbin la jakhša, va min nafsin la tašba, va min davatin la justadžabu laha (O Allah, aš ieškau prieglobsčio pas Tave nuo žinių, kurios neduoda naudos, nuo širdies, kuri nėra nuolanki, nuo sielos, kuri nėra patenkinta, ir nuo maldavimo, kuris lieka neatsakytas) [68]. [68] Tai yra dalis Zaid ibn Arkam (tebūnie Allah juo patenkintas) hadiso, kuris buvo įtrauktas anksčiau Nr. (2722).

* Allahumma, džanibni munkaratil-akhlak, val-amal, val-ahuva, val-aduva (O Allah, laikyk mane atokiai nuo smerktinų moralių, veiksmų, polinkių ir ligų) [69]. [69] Perdavė At-Tirmizi, per Zijad bin Alaka iš jo dėdės, Nr. (3591).

* Allahumma alhimni rušdi, va aizni min šari nafsi (O Allah, įkvėpk mane vadovavimu ir apsaugok mane nuo blogio manyje). [70] [70] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (3483), iš Imran bin Husain (tebūnie Allahas juo patenkintas) hadiso.

((Allahummak-finy bihalialika an haramik, ua aghniny bifadlika amman siuak)) (O Allahe, apsaugok mane Tavo teisėtu (turtu) nuo neteisėto (turto) ir Savo malone išgelbėk mane nuo poreikio skolintis iš kitų). [71] [71] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (3563), iš Ali (tebūnie Allahas juo patenkintas) hadiso.

* Allahumma inni as alukalhuda, vatuka, valafaf, val ghina (O Allah, aš prašau Tavęs vedimo, pamaldumo, tyrumo ir pakankamumo (materialinio)) [72]. [72] Perdavė Muslim iš Abdullah Ibn Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas) hadiso, Nr. (2721).

* Allahumma inni as alukalhuda vasadada (O Allah, aš prašau Tavęs vedimo ir tvirtumo) [73]. [73] Perdavė Muslim, Nr. (2725), iš Ali, tebūnie Allahas juo patenkintas.

* O Allah, prašau Tavęs viso gėrio – artimo ir tolimo, to, ką žinau, ir to, ko nežinau. Ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo viso blogio – artimo ir tolimo, to, ką žinau, ir to, ko nežinau. Ir prašau Tavęs to gėrio, kurio Tavo tarnas ir Pranašas Muchammedas ﷺ Tavęs prašė, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to blogio, nuo kurio Tavo tarnas ir Pranašas Muchammedas ﷺ pas Tave ieškojo prieglobsčio. O Allahe, prašau Tavęs rojaus ir to, kas priartina prie jo, žodžiais ar darbais, ir ieškau prieglobsčio pas Tave nuo pragaro ir to, kas priartina prie jo, žodžiais ar darbais. Prašau Tavęs, kad kiekvienas Tavo man paskirtas sprendimas būtų man geras [74]. [74] Perdavė Ibn Madža, Nr. (3846), iš Aišos, tebūnie Allah ja patenkintas, hadiso.

* (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, Vieną be partnerių. Jam priklauso valdžia ir šlovė, Jis suteikia gyvybę ir atima ją, Jo rankose yra visas gėris ir Jis yra Visagalis. Koks tobulas yra Allahas, ir visa padėka skirta Allahui, ir nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, ir Allahas yra Didžiausiasis, ir visa jėga ir galia priklauso Allahui, Aukščiausiajam, Didžiajam) [75]. [75] Perdavė Al-Bukhari: (1154) iš Ubadah Ibn As Samit hadiso.

* ((Allahumma salli alia Muchammad, ua alia ali Muchammad, kama salaita alia Ibrahima, ua alia ali Ibrahim, innaka hamydun madžyd, ua barik alia Muchammad, ua alia ali Muchammad, kama barakta alia Ibrahim, ua alia ali Ibrahim, innaka hamydun madžyd)) (O Allah, siųsk maldas už Pranašą Muchammedą ir jo šeimą lygiai taip, kaip siuntei maldas už Abraomą ir jo šeimą; iš tiesų, Tu esi vertas šlovinimo ir garbės. O Allahe, palaimink Pranašą Muchammedą ir jo šeimą, kaip kad palaiminai Abraomą ir jo šeimą. Iš tiesų, Tu esi vertas šlovinimo ir garbės) [76]. [76] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (3370), iš Kab Ibn Ujra hadiso, tebūnie Allahas juo patenkintas.

{Mūsų Viešpatie, suteik mums šiame gyvenime tai, kas yra gera, ir Amžinybėje tai, kas yra gera, ir apsaugok mus nuo Ugnies kančios!} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:201].

Pageidautina, kad šioje didingoje vietoje piligrimas dažnai kartotų minėtus zikr ir maldavimus (dua), taip pat kitus panašios prasmės zikr, maldavimus ir maldas už Pranašą ﷺ. Jis turėtų atkakliai melstis ir prašyti savo Viešpaties šio pasaulio ir Anapusinio gyvenimo gėrybių. Pranašas ﷺ, kai melsdavosi, savo maldavimą pakartodavo tris kartus, todėl derėtų sekti jo pavyzdžiu.

Šioje padėtyje musulmonas turi būti nuolankus savo Visagaliam Viešpačiui, kuklus, paklusnus ir atgailaujantis prieš Jį, besitikintis Jo gailestingumo ir atleidimo bei bijantis Jo bausmės ir rūstybės. Jis turėtų įvertinti save ir nuoširdžiai atgailauti, nes tai yra didinga diena ir didis susirinkimas, kurio metu Allahas yra dosnus Savo tarnams, didžiuojasi jais prieš Savo angelus ir gausiai išvaduoja žmones iš Ugnies. Šėtonas niekada nėra matomas labiau pažemintas, menkesnis ir labiau nugalėtas nei Arafato dieną, išskyrus tai, kas buvo matyta Badro dieną. Taip yra todėl, kad jis mato Allaho dosnumą Savo tarnams, Jo gerumą jiems, gausų išvadavimą iš Ugnies ir nuodėmių atleidimą.

Sahih Muslim autentiškų hadisų rinkinyje: Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Nėra dienos, kurią Allahas išlaisvintų daugiau tarnų nuo Pragaro Ugnies, nei Arafato dieną. Ir iš tiesų Jis priartėja, tada didžiuojasi jais prieš angelus ir sako: ,,Ko šie nori?““ [77]. [77] Perdavė Muslim, Nr. (1348), iš Aišos, tebūnie Allah ja patenkintas, hadiso.

Todėl musulmonai turėtų parodyti Allahui savo gerumą, pažeminti savo priešą Šėtoną ir nuliūdinti jį gausiai prisimindami Allahą, melsdamiesi, nuolat atgailaudami ir prašydami atleidimo už visas savo nuodėmes ir klaidas. Piligrimai šioje vietoje lieka užsiėmę zikr, maldavimu ir nuolankiu kreipimusi į Allahą iki saulėlydžio. Kai saulė nusileidžia, jie ramiai ir oriai išvyksta į Muzdalifą, dažnai kartodami talbiją ir paspartina judėjimą ten, kur yra daugiau laisvos vietos, nes taip darė Pranašas ﷺ. Negalima išvykti iš Arafato prieš saulėlydį, nes Pranašas ﷺ pasiliko ten iki saulės nusileidimo ir pasakė: „Mokykitės iš manęs savo apeigų.“ [78]. [78] Šaltinis ir autentiškumas pateikti anksčiau.

Kai jie pasiekia Muzdalifą, jie ten atlieka maghrib maldą – tris rakatus, ir iša maldą – du rakatus, sujungdami abi maldas. Jos atliekamos su vienu azanu ir dviem ikamomis iš karto atvykus į Muzdalifą, nes taip darė Pranašas ﷺ. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekia Muzdalifą maghrib maldos metu, ar jau prasidėjus iša laikui.

Tai, ką daro kai kurie žmonės – vos atvykę į Muzdalifą prieš maldą renka akmenukus, skirtus džamarat užmėtymui, ir mano, kad tai yra nustatyta Šariate, – yra klaida, neturinti jokio pagrindo. Pranašas ﷺ neįsakė surinkti jam akmenukų, kol neišvyko iš Al-Mašar al-Haram į Miną. Akmenukus galima rinkti iš bet kurios vietos, ir to visiškai pakanka. Nėra būtina jų rinkti Muzdalifoje, nes juos galima surinkti ir Minoje. Pagal Suną Aukojimo dienai surenkami septyni akmenukai, kuriais mėtoma į Džamrat al-Akabą, sekant Pranašo ﷺ pavyzdžiu. O kiekvienai iš trijų Tašriko dienų surenkamas dvidešimt vienas akmenukas, kuriais užmėtomos trys džamarat vietos.

Nerekomenduojama plauti akmenukų, verčiau jais mėtyti jų neplovus, nes tai nebuvo perduota nuo Pranašo ﷺ ir jo bendražygių, ir nemėtoma akmenukais, kuriais jau buvo mėtyta.

Piligrimas šią naktį praleidžia Muzdalifoje. Tačiau silpnesniems žmonėms, tokiems kaip moterys, vaikai, vyresnio amžiaus asmenys ir panašūs, leidžiama išvykti į Miną nakties pabaigoje, remiantis Aišos, Umm Salamah ir kitų (tebūnie Allahas jais patenkintas) perduotais hadisais. O kitiems piligrimams yra pabrėžiama pareiga pasilikti Muzdalifoje iki fadžr maldos. Po jos jie turėtų sustoti prie Al-Mašar al-Haram, atsisukti į kiblą ir gausiai minėti Allahą, kartoti takbir bei melstis, kol rytmečio šviesa taps visiškai aiški. Pageidautina čia kelti rankas maldavimo metu, ir kad ir kur jie sustotų Muzdalifoje, to jiems pakanka, ir jiems nėra privaloma artintis prie Mašaro ar į jį kopti; remiantis Pranašo žodžiais: „Aš stovėjau čia – tai yra, ant al-Mašar al-Haram – ir visas susirinkimas stovi.“ [79] Perdavė Muslim savo Sahih rinkinyje, o Džam: tai Muzdalifa. [79] Perdavė Muslim, Nr. (1218), iš Džabir hadiso, tebūnie Allah juo patenkintas.

Kai ryto šviesa tampa labai aiški, jie išvyksta į Miną prieš saulei patekant ir savo kelyje gausiai kartoja talbija. Pasiekus Muhasir, pageidautina šiek tiek pagreitinti žingsnį.

Atvykę į Miną, piligrimai nustoja kartoti talbiją priėję prie Džamrat al-Akabos. Tuomet jie apmėto ją septyniais akmenukais, mesdami juos vieną po kito. Mesdamas kiekvieną akmenuką, piligrimas pakelia ranką ir taria: „Allahu akbar“ (Allahas yra Didžiausias). Rekomenduojama mėtyti iš slėnio vidurio, paliekant Kaabą kairėje pusėje, o Miną – dešinėje, nes taip darė Pranašas ﷺ. Tačiau jei mėtoma iš kitos pusės, metimas taip pat galioja, jeigu akmenukai pataiko į mėtymo vietą. Nėra reikalaujama, kad akmenukai liktų mėtymo vietoje. Svarbu tik tai, kad jie į ją pataikytų. Todėl jei akmenukas pataiko į mėtymo vietą, o vėliau iš jos išrieda, metimas laikomas galiojančiu pagal akivaizdžią islamo mokslininkų nuomonę. Tarp tų, kurie tai aiškiai paminėjo, yra an-Navavi (tebūnie Allahas jam gailestingas) savo veikale „Šarh al-Muhazab“. Džamarat mėtymui skirti akmenukai turėtų būti tokio dydžio kaip akmenukai, naudojami mėtant pirštais (ḥaṣa al-khazf), t. y. šiek tiek didesni už avinžirnį.

Po akmenukų metimo jis paaukoja savo auką. Aukojant pageidautina sakyti: „Bismillah, Allahu akbar. Allahumma hadha minka va laka“ („Allaho vardu, Allahas yra Didžiausias. O Allahai, tai yra iš Tavęs ir Tau“) ir nukreipti gyvulį į Kiblos pusę. Pagal suną kupranugariai aukojami stovintys, surišus jų kairę priekinę koją, o karvės ir avys pjaunamos paguldytos ant kairiojo šono. Jeigu gyvulys papjaunamas nenukreipus jo į Kiblos pusę, suna būna praleista, tačiau auka vis tiek galioja, nes nukreipimas į Kiblą aukojimo metu yra rekomenduojamas, o ne privalomas veiksmas. Taip pat pageidautina valgyti dalį aukos mėsos, vaišinti ja kitus ir dalyti ją kaip išmaldą, remiantis Visagalio Allaho žodžiais: {Tada valgytų iš to ir pamaitintų juo vargšus, išgyvenančius sunkumus.} [Koranas, sūra ,,Hadž (Piligriminė kelionė)" 22:28], Pagal teisingiausią mokslininkų nuomonę, aukijomo laikas tęsiasi iki trečios Tašrik dienos saulėlydžio. Taigi, skerdimo laikotarpis apima Aukojimo dieną ir tris dienas po jos.

Po aukojamojo gyvulio papjovimo jis nusiskuta galvą arba patrumpina plaukus, o galvos skutimas yra geriau, nes Pranašas ﷺ tris kartus meldė Allaho gailestingumo ir atleidimo tiems, kurie nusiskuto galvas, o tiems, kurie tik patrumpino plaukus, – vieną kartą. Nepakanka patrumpinti tik dalį plaukų – būtina patrumpinti juos visus, kaip ir skutimo atveju būtina nuskusti visą galvą. Moteris plaukus tik patrumpina, nukirpdama nuo kiekvienos kasos maždaug vieno piršto narelio ilgio sruogelę arba mažiau.

Po akmenukų metimo į Džamrat al-Akabą, galvos nusiskutimo arba plaukų patrumpinimo piligrimui tampa leistina visa tai, kas jam buvo draudžiama dėl ihramo būsenos, išskyrus santuokinį artumą su žmona. Tai vadinama pirmuoju išsilaisvinimu iš ihramo (at-tahallul al-aval). Po šio išsilaisvinimo jam rekomenduojama pasikvėpinti ir vykti į Meką atlikti Tavaf al-Ifada. Tai remiasi Aišos (tebūnie Allahas ja patenkintas) hadisu, kuriame ji sakė „Aš kvėpinau Allaho Pasiuntinį, ramybė ir Allaho palaima jam, prieš jam įžengiant į ihram būseną ir po to, kai jis atliko Kaabos apėjimą.“ [80] Perdavė Al-Bukhari ir Muslim. [80] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1539), ir Muslim, Nr. (1189).

Šis apėjimas yra vadinamas Tavaf al-Ifada ir Tavaf az-Zijara. Tai yra vienas iš hadžo ramsčių, be kurio hadžas nėra užbaigtas, ir būtent tai turima omenyje Visagalio žodžiuose: {Tada tegul jie užbaigia savo apeigas, įvykdo savo įžadus ir apeina Senovinį Namą (Kaabą).} [Koranas, sūra ,,Hadžas (Piligriminė kelionė)" 22:29].

Tada po tavaf ir dviejų rakatų maldos už Makam Ibrahim, jis atlieka sai tarp Safos ir Marvos, jei jis atlieka Tamatu hadžą. Šis sai yra jo hadžui, o pirmasis sai buvo jo umrai.

Pagal teisingiausią mokslininkų nuomonę, vieno sai nepakanka; Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) perdavė: „Mes keliavome su Pranašu, ramybė ir Allaho palaima jam...“, tada ji paminėjo visą hadisą, kuriame jis sakė: „Kas su savimi turi aukojamą gyvulį, tegul sujungia Hadžą su Umra, o tada tegul neužbaigia jų, kol neužbaigs abiejų kartu“... Iki ji pasakė: „Tie, kurie ketino atlikti umrą, apėjo Kaabą bei ėjo tarp Safos ir Marvos, tada išsilaisvino iš ihramo būsenos, o paskui, grįžę iš Minos, atliko kitą apėjimą savo hadžui.“ [81] Perdavė Al-Bukhari ir Muslim. [81] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1556), ir Muslim, Nr. (1211).

Jos (tebūnie Allahas ja patenkintas) žodžiai apie tuos, kurie pradėjo nuo umros: „Tada jie atliko kitą apėjimą po to, kai grįžo iš Minos dėl savo hadžo“, pagal teisingiausią šio hadiso aiškinimą reiškia sai (ėjimą tarp Safos ir Marvos). O nuomonė tų, kurie teigė, kad ji turėjo omenyje Tavaf al-Ifadą, nėra teisinga, nes Tavaf al-Ifada yra vienas iš hadžo ramsčių ir visi piligrimai jį jau buvo atlikę. Veikiau čia kalbama apie antrąjį sai tarp Safos ir Marvos, kurį atlieka tamatu hadžą atliekantys piligrimai, sugrįžę iš Minos, kad užbaigtų savo hadžą. Tai, Allahui priklauso visa šlovė, yra aiškus aiškinimas ir būtent tokios nuomonės laikosi dauguma islamo mokslininkų.

Ir to teisingumą taip pat patvirtina tai, ką Al-Bukhari įtraukė į savo Sahih rinkinį kaip komentarą, kad Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) buvo paklaustas apie tamatu hadžą, ir jis pasakė: „Muhadžirai, ansarai ir Pranašo ﷺ žmonos įžengė į ihramo būseną Atsisveikinimo hadžui, ir mes taip pat įžengėme į ihramo būseną. Kai atvykome į Meką, Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Paverskite savo hadžo ihramą į umrą, išskyrus tuos, kurie atsivedė aukojamąjį gyvulį.“ Tada mes atlikome tavafą aplink Kaabą ir sai tarp Safos ir Marvos, suėjome su savo žmonomis ir apsivilkome įprastus drabužius. Jis taip pat pasakė: „Kas atsivedė aukojamąjį gyvulį, tam neleidžiama išeiti iš ihramo būsenos, kol aukojamasis gyvulys nepasieks savo aukojimo vietos.“ Po to, Tarvijos dienos išvakarėse, jis mums įsakė įžengti į ihramo būseną hadžui. O kai užbaigėme hadžo apeigas, grįžome ir atlikome tavafą aplink Kaabą bei sai tarp Safos ir Marvos.“ [82]. Tai yra norėtos ištraukos pabaiga, ir joje aiškiai nurodyta, kad mutamati (atliekantis tamatu hadžą) sai atlieka du kartus. O Allahas žino geriausiai. [82] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1572).

O dėl to, ką Muslim perdavė iš Džabir (tebūnie Allahas juo patenkintas): „Pranašas, ramybė ir Allaho palaima jam, ir jo bendražygiai tarp As-Safa ir Al-Marva atliko tik vieną apėjimą.“ [83], O jų pirmasis tavafas aiškinamas kaip susijęs su tais Pranašo ﷺ bendražygiais, kurie buvo atsivedę aukojamąjį gyvulį, nes jie kartu su Pranašu ﷺ liko ihramo būsenoje, kol užbaigė ir hadžą, ir umrą. Pranašas ﷺ buvo įžengęs į ihramo būseną hadžui ir umrai kartu (kiran), ir jis įsakė tiems, kurie atsivedė aukojamąjį gyvulį, taip pat įžengti į ihramo būseną hadžui kartu su umra ir neišeiti iš ihramo, kol neužbaigs abiejų apeigų kartu. Tam, kas sujungia hadžą ir umrą, tereikia atlikti vieną sai, kaip nurodyta minėtame Džabiro hadise bei kituose Sahih hadisuose. [83] Perdavė Muslim, Nr. (1215).

Taigi, tas, kuris atlieka ifrad hadžą ir išlieka ihramo būsenoje iki Aukojimo šventės dienos, turi atlikti tik vieną sai. Jei tie, kurie atlieka kiran arba ifrad, atlieka sai po atvykimo tavafo, jiems to pakanka ir nebereikia atlikti sai po pagrindinio apėjimo (Tavaf al-Ifada). Tai yra būdas suderinti Aišos ir Ibn Abaso hadisus su paminėtu Džabiro hadisu. Tokiu būdu pašalinamas prieštaravimas ir tampa įmanoma vadovautis visais hadisais.

Šį suderinimą patvirtina tai, kad Aišos ir Ibn Abaso hadisai yra autentiški (sahih) ir aiškiai patvirtina antrąjį sai tamatu hadžo atveju. Nors tiesioginė Džabiro hadiso prasmė, regis, tam prieštarauja, tačiau pagal islamo teisės metodologijos (usūl al-fikh) ir hadisų mokslų (mustalaḥ al-hadis) principus pirmenybė teikiama tam, kuris patvirtina, prieš tą, kuris neigia. O Allahas, Šlovingasis ir Išaukštintasis, yra Tas, kuris suteikia sėkmę pasiekti tiesą. Nėra nei galios, nei jėgos, išskyrus pas Allahą

Skyrius

Paaiškinimas apie piligrimo veiksmų pranašumą Aukojimo dieną.

Piligrimui geriausia Aukojimo dieną šiuos keturis veiksmus atlikti tokia tvarka: pirmiausia apmėtyti Džamrat al-Akabą akmenukais, po to paaukoti aukojamąjį gyvulį, tada nusiskusti galvą arba patrumpinti plaukus, o galiausiai atlikti Tavaf al-Ifada ir po jo sai, jei atliekamas tamatu hadžas. Taip pat sai atliekamas po tavafo ir atliekant ifrad arba kiran hadžą, jei jis nebuvo atliktas po Atvykimo tavafo (Tavaf al-Kudūm). Tačiau jeigu kai kurie iš šių veiksmų atliekami kita tvarka, tai yra leistina ir galioja, nes autentiškai perduota, kad Pranašas ﷺ tai leido. Tai apima ir sai atlikimą prieš tavafą, nes sai yra viena iš Aukojimo dieną atliekamų apeigų. Todėl ji patenka į bendrą taisyklę, kurią nusako bendražygio žodžiai: „Tą dieną Pranašo ﷺ nebuvo klausiama apie nieką, kas buvo atlikta anksčiau ar vėliau nei įprasta tvarka, kad jis neatsakytų: „Atlik, ir tame nėra nuodėmės.“ [84], ir kadangi tai yra dalykai, kuriems būdingas užmaršumas ir nežinojimas, juos privaloma įtraukti į šią bendrą taisyklę, kad būtų lengviau ir paprasčiau. [84] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (83), ir Muslim, Nr. (1306).

Yra patvirtinta, kad Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) buvo paklausta apie tą, kuris atliko bėgimą prieš apėjimą, ir jis atsakė: „Nėra nuodėmės.“ [85]. Perdavė Abu Davud, iš Usamah ibn Šarik hadiso su autentiška perdavimo grandine, iš ko be abejonės tapo aišku, kad tai patenka į bendrąją taikymo sritį, o Allahas yra sėkmės Davėjas. [85] Perdavė Abu Davud, Nr. (2015).

Trys veiksmai, kuriais piligrimas pasiekia visišką išsilaisvinimą iš ihramo būsenos, yra šie: Džamrat al-Akabos apmėtymas akmenukais, galvos nusiskutimas arba plaukų patrumpinimas ir Tavaf al-Ifada kartu su po jo atliekamu sai, kaip buvo minėta anksčiau. Atlikus šiuos tris veiksmus, piligrimui tampa leistina visa tai, kas jam buvo draudžiama dėl ihramo būsenos, įskaitant santuokinį artumą su žmona, kvepalų naudojimą ir kitus anksčiau draustus dalykus. O tam, kuris atliko du iš šių trijų veiksmų, tampa leistina visa, kas buvo draudžiama dėl ihramo, išskyrus santuokinį artumą su žmona. Tai vadinama pirmuoju išsilaisvinimu iš ihramo būsenos (at-taḥalul al-aval)

Piligrimui rekomenduojama atsigerti Zamzam vandens, gerti jo iki soties ir tuo metu melsti Allahą naudingų maldavimų (dua) ir „Zamzamo vanduo yra tam, kam jis geriamas.“[86] Kaip perduodama Sahih Muslim rinkinyje iš Abu Zar, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė apie Zamzam vandenį: „Tai yra maistas, turintis skonį.“ [87]. Abu Davud pridėjo: „ir išgydymas nuo ligos“ [88]. [86] Perdavė Ibn Madžah nuo Džabir Ibn Abdullah (tebūnie Allahas juo patenkintas), Nr. (3062). [87] Perdavė Muslim, Nr. (2473). [88] T.y.: Abu Davud At-Tiyalisi, ir jį įtraukė į tą patį Abu Zaro islamo priėmimo istorijos hadisą. Žr.: Musnad Abi Davud At-Tiyalisi, Nr. 459.

Po Tavaf al-Ifada ir sai (tiems, kuriems jis yra privalomas), piligrimai grįžta į Miną, kur praleidžia tris dienas ir naktis. Kiekvieną iš šių trijų dienų, po vidurdienio, jie mėto akmenukus į tris džamarat. Mėtant akmenukus būtina laikytis nustatyto eiliškumo.

„Pradedama nuo pirmosios džamaros, esančios arčiausiai Al-Khaifos mečetės - į ją metami septyni akmenukai, vienas po kito, su kiekvienu metimu ištariant „Allahu akbar“ ir pakeliant ranką. Pagal suną, po mėtymo reikia šiek tiek pasitraukti į priekį, paliekant džamarat kairėje pusėje, atsistoti veidu į kiblą, pakelti rankas ir ilgai bei nuolankiai melsti Allahą.“

Tada jis meta akmenis į antrąją džamrą taip pat, kaip ir į pirmąją, o po to šiek tiek pažengia į priekį, palieka ją savo dešinėje, atsisuka į kiblą, pakelia rankas ir ilgai sako dua.

Tada jis meta akmenis į trečiąją džamrą ir prie jos nesustoja.

Tada jis meta akmenis į džamrą antrąją Tašriko dieną po pietų, taip pat, kaip ir pirmąją dieną; ir prie pirmosios bei antrosios elgiasi taip pat, kaip elgėsi pirmąją dieną, sekdamas Pranašo ﷺ pavyzdžiu.

Mėtymas per pirmąsias dvi Tašrik dienas ir nakvynė Minoje pirmąją bei antrąją naktį yra privalomi Hadžo veiksmai, išskyrus girdytojus, piemenis ir panašius į juos – jiems tai nėra privaloma.

Po akmenukų mėtymo šiomis dviem dienomis tas, kuris nori paskubinti savo išvykimą iš Minos, gali tai padaryti ir išvykti prieš saulėlydį. O tas, kuris pasilieka, praleidžia Minoje ir trečiąją naktį bei trečiąją dieną dar kartą mėto į džamrą akmenukus. Tai yra geriau ir už tai skiriamas didesnis atlygis, kaip sakė Visagalis Allahas: {Ir prisiminkite Allahą nustatytomis Dienomis. Tačiau nėra nuodėmės tam, kuris skuba išvykti per dvi dienas, ir nėra nuodėmės tam, kuris pasilieka, jei jo tikslas – daryti gera ir paklusti Allahui (bijoti Jo).} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:203], Nes Pranašas leido žmonėms skubėti, bet pats neskubėjo, o pasiliko Minoje, kol tryliktąją dieną po vidurdienio sumėtė akmenukus, ir tada išvyko, prieš atlikdamas vidurdienio maldą.

Ir vaiko, negalinčio pačiam atlikti metimo, globėjui leidžiama mesti už jį akmenukus į Al-Akaba ir atlikti likusius metimus po to, kai atlieka metimą už save. Taip pat už mažą mergaitę, kuri negali atlikti metimo, meta jos globėjas; remiantis Džabiro, tebūnie Allahas juo patenkintas, hadisu, kuriame jis sakė: „Mes atlikome hadžą su Pranašu, ramybė ir Allaho palaima jam, o su mumis buvo moterys ir vaikai, tad mes sakėme talbiją už vaikus ir mėtėme už juos.“ [89] Įtraukė Ibn Madža. [89] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (927).

Leidžiama tam, kuris dėl ligos, senyvo amžiaus ar nėštumo negali mesti akmenukų, paskirti kitą asmenį mesti už jį; kaip Visagalis Allahas sakė: {Tad bijokite Allaho tiek, kiek galite...} [Koranas, sūra „Netekimas“ 64:16]. Šie žmonės negali prasibrauti pro minią prie Džamaratų, o akmenukų mėtymo laikas yra ribotas ir jo negalima atlikti vėliau. Dėl to jiems leidžiama įgalioti kitą asmenį, priešingai nei kitų piligrimystės apeigų atveju. Taigi, asmeniui, esančiam ihramo būsenoje, nederėtų įgalioti kito asmens atlikti apeigų už jį, net jeigu jo hadžas yra savanoriškas; nes tas, kas įeina į ihramo būseną, ketindamas atlikti hadžą ar umrą, net jei jie yra savanoriški, privalo juos užbaigti; remiantis Visagalio Allaho žodžiais: {Ir atlikite hadžą ir umrą dėl Allaho...} [Koranas, sūra ,,Karvė" 2:196], Tavaf ir sai laikas, skirtingai nuo mėtymo akmenimis laiko, nepraleidžiamas

Kalbant apie stovėjimą ant Arafa ir nakvynę Muzdalifoje ir Minoje, nėra abejonės, kad jų laikas praeina, tačiau nepajėgiam žmogui yra įmanoma atsidurti šiose vietose, nors ir su sunkumais, priešingai nei jam pačiam atliekant akmenukų mėtymą, nes yra perduota iš doriųjų protėvių, jog turintis pateisinamą priežastį gali pavesti akmenukų mėtymą kitam, skirtingai nei kitų ritualų atveju.

Garbinimo aktai yra griežtai nustatyti ir niekas negali jų keisti ar papildyti be religinio įrodymo. Atstovui leidžiama mesti akmenukus už save, o tada už savo atstovaujamąjį į kiekvieną iš trijų džamarat, stovint vienoje vietoje. Pagal teisingesnę iš dviejų mokslininkų nuomonių, jam neprivaloma pirma užbaigti mesti akmenukus į visus tris džamaratus už save, o tada grįžti ir vėl mesti už savo atstovaujamąjį. Tam trūksta įpareigojančio įrodymo, taip pat dėl su tuo susijusių sunkumų ir vargo. Ir Allahas, Aukščiausiasis, sako: {...ir nesuteikė jums religijoje jokio sunkumo...} [Koranas, sūra „Hadžas (Piligriminė kelionė)“ 22:78]. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Padarykite reikalus lengvus ir neapsunkinkite“ [90]. Ir kadangi tai nėra perduota iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) bendražygių, kai jie metė už savo vaikus ir negalinčiuosius iš jų tarpo, o jeigu jie būtų tai darę, tai būtų buvę perduota, nes tai yra vienas iš tų dalykų, kuriuos labai stengiamasi perduoti. O Allahas žino geriausiai. [90] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (69), iš Anas hadiso, tebūnie Allahas juo patenkintas.

Skyrius

Apie aukojimo privalomumą tamatu ir kiran hadžo atlikėjams.

Piligrimas, atliekantis tamatu ar kiran hadžą ir negyvenantis Al-Haram mečetės teritorijoje, privalo paaukoti gyvulį: avį, septintadalį kupranugario arba septintadalį karvės. Privaloma, kad tai būtų iš teisėtų pinigų ir švaraus uždarbio, nes Visagalis Allahas yra švarus ir priima tik švarų.

Musulmonui derėtų susilaikyti nuo prašymo iš žmonių dovanų ar ko nors kito, nesvarbu, ar tai būtų karaliai, ar kiti, jei Allahas jam suteikė pakankamai turto, kad jis būtų savarankiškas ir nepriklausomas nuo to, ką turi kiti žmonės. Daugelyje Pranašo ﷺ hadisų peikiamas ir smerkiamas elgetavimas bei giriamas tas, kuris to atsisako.

Jei atliekantis tamatu ir kiran negali paaukoti gyvulio, jis privalo pasninkauti tris dienas hadžo metu ir septynias, kai grįš pas savo šeimą. Jis gali rinktis, kada pasninkauti tas tris dienas: jei nori – prieš Aukojimo dieną, o jei nori – per tris Tašriko dienas. Aukščiausiasis pasakė: {O taikos metu, kas atliko Umrą Hadžo mėnėsiais prieš (atlikdamas) Hadžą (t. y. Hadž-at-Tamatu ir Al-Kiran), jis turi paskersti Hadi tokį, kokį išgali, bet jei jis neišgali to, jis turi laikytis Saum (pasninko) tris dienas Hadžo metu ir septynias dienas po grįžimo (į savo namus), iš viso dešimt dienų. Tai tam, kurio šeimos nėra Al-Masdžid-Al-Haram (t. y. ne Mekkos gyventojui).} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:196] Korano eilutė.

Sahih al-Bukhari, Aiša ir Ibn Umar (tebūnie Allahas jais patenkintas) pranešė: „Tašriko dienomis leidžiama pasninkauti tik tiems, kurie neranda aukojamo gyvulio.“ [91], Tai taip pat patvirtinas posakis, priskiriamas Pranašui ﷺ. Geriausia šias tris dienas pasninkauti prieš Arafato dieną, kad pačią Arafato dieną nebūtų pasninkaujama. Taip yra todėl, kad Pranašas ﷺ Arafato dieną nepasninkavo ir uždraudė pasninkauti Arafato dieną tiems, kurie yra Arafate. Be to, nepasninkavimas tą dieną suteikia daugiau jėgų Allaho prisiminimui (zikr) ir maldavimui (dua). Šias tris dienas leidžiama pasninkauti tiek iš eilės, tiek atskirai. Tas pats galioja ir septynių dienų pasninkui – nėra reikalaujama, kad jos būtų pasninkaujamos iš eilės. Jas galima pasninkauti visas iš karto arba atskirai, nes nei Allahas, nei Jo Pasiuntinys ﷺ nenustatė sąlygos, kad šis pasninkas turi būti nepertraukiamas. Vis dėlto geriausia septynių dienų pasninką atidėti iki sugrįžimo pas savo šeimą, remiantis Visagalio žodžiais: {ir septynias dienas po grįžimo...} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:196]. [91] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1998).

Pasninkas tam, kuris negali paaukoti aukosjamo gyvulio, yra geriau nei prašyti valdžios ar kitų žmonių paaukoti gyvulį jo vardu. Jeigu žmogus gauna aukos gyvulį ar kitą pagalbą neprašydamas ir jos godžiai nesiekdamas, tame nėra nieko blogo. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei jis atlieka hadžą už kitą asmenį, su sąlyga, kad jį įgaliojęs asmuo nėra nustatęs, jog aukos gyvulys turi būti nupirktas iš tam tikslui perduotų lėšų. Tačiau tai, ką daro kai kurie žmonės – kreipiasi į valdžios institucijas ar kitas organizacijas prašydami aukos gyvulio ir nurodo asmenų vardus melagingai – tai, be jokios abejonės, yra draudžiama. Tai yra pelnymasis iš melo ir apgaulės. Prašome Allaho apsaugoti mus ir visus musulmonus nuo tokių poelgių.

Skyrius

Gėrio įsakymo pareiga piligrimams ir visiems musulmonams

Viena didžiausių pareigų, tenkančių tiek piligrimams, tiek visiems kitiems musulmonams, yra įsakyti tai, kas gera, drausti tai, kas bloga ir reguliariai atlikti penkias privalomas maldas bendruomenėje, kaip tai Allahas įsakė Savo Knygoje ir per Savo Pasiuntinio ﷺ žodžius.

Tai, kad daugelis Mekos ir kitų vietovių gyventojų meldžiasi savo namuose ir apleidžia mečetes, yra neteisinga ir prieštarauja Šariatui. Todėl privaloma tokį elgesį drausti ir raginti žmones reguliariai atlikti maldas mečetėse. Tai patvirtina autentiškas pasakojimas apie Pranašą ﷺ, kai Ibn Um Maktūm (tebūna Allahas juo patenkintas), būdamas aklas ir gyvendamas toli nuo mečetės, paprašė leidimo melstis savo namuose. Tuomet Pranašas ﷺ jam pasakė: „Ar girdi azaną? Jis atsakė: Taip. Jis tarė: Tada atsiliepk“ [92], Kitoje versijoje: „Aš nerandu tau jokio palengvinimo.“ [93], Tarė (ramybė ir Allaho palaima jam): „Jau beveik ketinau pakviesti žmones į maldą, ir paskirti vyrą, kuris vestų maldą, bei išeiti pas vyrus, kurie nedalyvauja maldoje, ir sudeginti juos savo namuose ugnimi“ [94], Ibn Madžos Sunane ir kitur su geru isnadu perduodama iš Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas), kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kas išgirdo azaną ir neatėjo be pateisinamos priežasties, jo malda yra negaliojanti.“ [95], Sahih Muslim autentiškų hadisų rinkinyje: Ibn Masūd (tebūnie Allahas juo patenkintas) tarė: „Kas trokšta rytoj susitikti su Allahu būdamas musulmonas, tegu uoliai laikosi šių maldų ten, kur į jas kviečiama. Iš tiesų Allahas jūsų Pranašui nustatė teisingo vedimo kelius, o šios maldos yra vienas iš jų. Jeigu jūs melstumėtės savo namuose, kaip namuose meldžiasi tas, kuris pasilieka nuošalyje, jūs apleistumėte savo Pranašo suną. O jeigu apleistumėte savo Pranašo suną, nuklystumėte. Kiekvienam žmogui, kuris tinkamai atlieka apsiplovimą (vudu), o paskui eina į vieną iš šių mečečių, Allahas už kiekvieną jo žingsnį užrašo gerą darbą, pakelia jį vienu laipsniu ir ištrina vieną jo nuodėmę. Mes matėme, kad nuo bendruomeninės maldos neatsilikdavo niekas, išskyrus veidmainį, kurio veidmainystė buvo akivaizdi. Net žmogus, kuris nepajėgdavo paeiti, būdavo atvedamas prilaikant dviems vyrams ir pastatomas į maldos eilę.“ [96] [92] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (2420), ir Muslim, Nr. (651). [93] Perdavė Muslim iš Abu Hurairah, tebūnie Allahas juo patenkintas, Nr. (653). [94] Perdavė Abu Davud iš Abdullah ibn Um Maktum, Nr. (552). [95] Perdavė Muslim, Nr. (654). [96] Perdavė Abu Davud iš Ibn Abbas, Nr. (551).

Piligrimams ir visiems kitiems musulmonams privalu vengti to, ką Visagalis Allahas uždraudė, ir saugotis tokių nuodėmių kaip svetimavimas, homoseksualūs santykiai, vagystė, palūkininkavimas (riba), našlaičių turto pasisavinimas, apgaudinėjimas prekyboje, patikėto turto švaistymas, svaigalų vartojimas, rūkymas, drabužių vilkimas žemiau kulkšnių iš puikybės, išdidumas, pavydas, veidmainystė, apkalbos, žmonių aptarinėjimas jiems nedalyvaujant, šaipymasis iš musulmonų ir jų menkinimas. Taip pat reikia vengti muzikos instrumentų naudojimo, pavyzdžiui, įrašų, ūdo, rababo, fleitų ir panašių instrumentų, dainų bei muzikos klausymosi per radiją ar kitur, žaidimų kauliukais ir šachmatais, azartinių lošimų (majsir), gyvų būtybių – žmonių ir kitų – atvaizdų kūrimo bei pritarimo tokiems veiksmams. Visa tai yra smerktini darbai, kuriuos Allahas uždraudė Savo tarnams visais laikais ir visose vietose. Todėl piligrimams ir Šventųjų Namų gyventojams šių dalykų privalu saugotis dar labiau nei kitiems, nes nuodėmės šiame saugiame mieste yra sunkesnės, o bausmė už jas – griežtesnė.

Tarė Visagalis Allahas: {ir kas palinksta į blogus darbus ten arba daryti blogą (t. y. praktikuoti daugiadievystę arba palikti islamiškąjį monoteizmą), jį Mes priversime paragauti skausmingą kančią.} [Koranas, sūra ,,Hadžas (Piligriminė kelionė)" 22:25]. Taigi, jei Allahas pagrasino tam, kas dar tik ketina nusikalsti šventovėje, tai kokia bausmė laukia to, kuris tai jau padarė?! Be abejonės, ji yra didesnė ir griežtesnė, todėl reikia saugotis to ir visų kitų nuodėmių.

Piligrimai pasiekia hadžo priėmimą ir nuodėmių atleidimą tik saugodamiesi šių ir kitų nuodėmių, kurias jiems uždraudė Allahas, kaip hadise pasakė Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam): „Tas, kuris atlieka hadžą, vengdamas nepadoraus elgesio ir nuodėmių, sugrįžta toks tyras nuo nuodėmių, koks buvo tą dieną, kai jį pagimdė motina.“ [97] [97] Perdavė Al-Bukhari iš Abu Hurairah, tebūnie Allahas juo patenkintas, Nr. (1521), ir Muslim, Nr. (1350).

Dar sunkesnės ir didesnės nuodėmės už visas anksčiau paminėtas yra: maldų nukreipimas į mirusiuosius, pagalbos prašymas iš jų, įžadų davimas jiems ir aukų skyrimas jiems, tikintis, kad jie užtars besimeldžiantįjį prieš Allahą, išgydys jo ligonį, sugrąžins dingusį žmogų ar suteiks kitokią pagalbą.

Tai yra didysis širkas, kurį Allahas uždraudė. Tai buvo politeistų religija džahilijos laikotarpiu, ir būtent jai paneigti bei ją uždrausti Allahas siuntė Savo pasiuntinius ir apreiškė dieviškuosius Raštus.

Todėl kiekvienas piligrimas ir kiti privalo to saugotis, atgailauti Allahui už tai, kas buvo padaryta anksčiau, jei taip yra buvę, ir po atgailos atlikti naują hadžą; nes didysis širkas anuliuoja visus veiksmus, kaip sakė Visagalis Allahas: {Tačiau, jei jie priskyrė garbinime kitus Allahui, visa, ką jie darė neduos jiems jokios naudos.} [Koranas, sūra „Galvijai“ 6:88].

Viena iš mažojo širko (politeizmo) rūšių yra prisiekimas ne Allahu. Pavyzdžiui, prisiekimas Pranašu (ramybė ir Allaho palaima jam), Kaaba, ištikimybe ir panašiai.

Prie mažojo širko taip pat priskiriami apsimetinėjimas (rija) ir gyrimasis. Taip pat tokie posakiai kaip: „Ko nori Allahas ir ko nori tu“, „Jei ne Allahas ir tu“, „Tai yra iš Allaho ir iš tavęs“ ir kiti panašūs pasakymai.

Todėl turime saugotis šių politeistinių blogybių ir raginti vieni kitus jų atsisakyti, nes Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Tas, kuris prisiekia kitu, o ne Allahu, tapo netikinčiu arba padarė širk (politeizmą).“ [98]. Perdavė Ahmed, Abu Davud ir At-Tirmizi autentiška pasakojimo grandine. [98] Perdavė Abu Davud, Nr. (3251).

Sahih rinkinyje Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Kas prisiekia, turi prisiekti Allahu arba tylėti.“ [99]. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) dar pasakė: „Tas, kuris prisiekia ištikimybe, nėra iš mūsų.“ [100]. Perdavė Abu Davud. [99] Perdavė Abu Davud, Nr. (3253). [100] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (2679), ir Muslim, Nr. (1646).

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) taip pat sakė: „Labiausiai bijau dėl jūsų mažesniojo politeizmo.“ Kai jo paklausė, kas tai yra, jis atsakė: „Rija.“ [101]. Tarė (ramybė ir Allaho palaima jam): „Nesakykite: „Ko nori Allahas ir kažkas [kitas]“, o sakykite: „Ko nori Allahas ir po to - kažkas [102].“ An-Nasai perdavė, kad Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pasakojo, jog vienas vyras tarė: „O, Allaho Pasiuntiny, taip, kaip tik nori Allahas, ir kaip tu nori.“ Ir Pasiuntinys tarė: «Argi tu prilygini mane Allahui? Veikiau, tai – vien Allaho valia.» [103]. [101] Perdavė Ahmed, Nr. (5/428). [102] Perdavė Abu Davud, Nr. (4980). [103] Perdavė Ibn Madža, Nr. (2117).

Šie hadisai liudija Pranašo ﷺ monoteizmo šventumo saugojimą, jo bendruomenės įspėjimą dėl didžiojo ir mažojo politeizmo ir jo rūpestį jų tikėjimo saugumu bei išgelbėjimu nuo Allaho bausmės ir Jo pykčio priežasčių. Tad teatlygina jam Allahas už tai geriausiu atlygiu, juk jis perdavė žinią, įspėjo ir nuoširdžiai patarė Allahui bei Jo tarnams. Tebūnie jam amžina ramybė ir palaima iki pat Paskutiniojo Teismo Dienos.

Religijos žinovų, tiek piligrimų, tiek gyventojų saugiame Allaho mieste ir Jo kilnaus Pasiuntinio mieste, pareiga yra mokyti žmones to, ką Allahas jiems nustatė, ir įspėti juos apie tai, ką Allahas jiems uždraudė – įvairias politeizmo ir nuodėmių formas. Jie turi tai išdėstyti su įrodymais ir pateikti aiškų bei išsamų paaiškinimą, kad išvestų žmones iš tamsos į šviesą ir taip įvykdytų Allaho jiems pavestą pareigą – perteikti ir paaiškinti žinią. Tarė Visagalis Allahas: {(Ir atminkite) kai Allahas priėmė pažadą iš tų, kuriems buvo duotas Raštas (judėjų ir krikščionių) padaryti tai (žinias apie Pranašo Muchammedo ﷺ atėjimą ir religines žinias) žinomas ir aiškias žmonijai, o ne slėpti tai...} [Koranas, sūra „Imrano giminė“ 3:187].

Šio įspėjimo tikslas – perspėti šios bendruomenės mokslininkus nesekti neteisingųjų Knygos žmonių pavyzdžiu, kurie slėpė tiesą, teikdami pirmenybę šio pasaulio gyvenimui prieš pomirtinį. Visagalis Allahas tarė: {Iš tiesų, tie, kurie slepia aiškius įrodymus, įkalčius ir teisingą vedimą, po to, kai Mes padarėme tai akivaizdžiu Knygos žmonėms, jie yra prakeikti Allaho ir prakeikti tų, kurie prakeikia. Išskyrus tuos, kurie gailisi ir daro gerus darbus, ir atvirai pripažįsta (tiesą, kurią jie nuslėpė). Šie! Aš priimsiu jų atgailą. Ir Aš esu Tas, Kuris priima atgailą, Gailestingiausiasis.} [Koranas, sūra „Karvė“ 2:159-160]. Korano ajatai ir Pranašo ﷺ hadisai aiškiai rodo, kad kvietimas pas Šlovingąjį Allahą (dava) ir žmonių nukreipimas į tai, dėl ko jie buvo sukurti, yra vienas kilniausių garbinimo veiksmų ir viena svarbiausių pareigų. Tai yra visų pasiuntinių ir jų pasekėjų kelias iki Teismo dienos, kaip pasakė Šlovingasis Allahas: {O kas geresnis kalba, nei tas, kuris sako: „Mano Viešpats yra Allahas (tiki Jo Vienumą)“ ir tada stovi tvirtai (elgiasi pagal Jo Įsakymą) ir kviečia (žmones) pas Allahą (į islamiškąjį monoteizmą), ir daro teisingus darbus, ir sako: „Aš vienas iš musulmonų.“} [Koranas, sūra „Išaiškinta“ 41:33], Tarė Visagalis: {Sakyk: „Tai yra mano kelias. Aš kviečiu pas Allahą, remdamasis aiškiu įrodymu, aš ir tie, kurie seka manimi. Šlovė Allahui! Ir aš nesu iš daugiadievių.“} [Koranas, sūra „Jusufas (Juozapas)“ 12:108].

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kas nukreipia į gėrį, turės tokį patį atlygį kaip ir tas, kuris jį atliko.“ [104] „Tai, kad Allahas per tave nukreips į tiesų kelią vieną žmogų, tau bus geriau nei raudonieji kupranugariai.“ [105] Ajatų ir hadisų šiuo klausimu yra daug. [104] Perdavė Muslim, Nr. (1893). [105] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (3009), ir Muslim, Nr. (2406).

Todėl žinių ir tvirto tikėjimo žmonėms dera dar labiau sustiprinti savo pastangas kviečiant pas Allahą, vedant Jo tarnus išsigelbėjimo keliu ir įspėjant juos apie pražūties priežastis. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai įsigalėjo aistros, paplito griaunantys principai ir klaidinantys šūkiai, sumažėjo kviečiančiųjų į tiesų kelią, o kviečiančiųjų į ateizmą ir moralinį palaidumą padaugėjo. Prašome Allaho pagalbos. Nėra nei galios, nei jėgos, išskyrus pas Allahą, Aukščiausiąjį, Didįjį.

Skyrius

Pageidautina apsirūpinti paklusnumo veiksmais.

Piligrimams yra rekomenduojama savo viešnagės Mekoje metu nuolat minėti Allahą, Jam paklusti, daryti gerus darbus, taip pat gausiai melstis ir atlikti tavafą, nes atlygis už gerus darbus šventovėje yra padauginamas, o nuodėmės joje yra ypač sunkios. Taip pat jiems rekomenduojama gausiai siųsti palaiminimus ir ramybę Allaho Pasiuntiniui ﷺ.

Kai piligrimai ketina išvykti iš Mekos, jiems privaloma atlikti atsisveikinimo apėjimą (Tavaf al-Vada), kad tai būtų paskutinis jų atliekamas veiksmas prie Šventųjų Namų (Kaabos). Išimtis taikoma moterims, kurioms prasidėjusios menstruacijos arba pogimdyminis kraujavimas – joms atsisveikinimo apėjimas nėra privalomas. Tai patvirtina Ibn Abaso (tebūna Allahas patenkintas juo ir jo tėvu) perduotas hadisas: „Žmonėms buvo įsakyta, kad jų paskutinis veiksmas prie Kaabos būtų atsisveikinimo apėjimas, tačiau moterims, kurioms yra mėnesinės, buvo suteiktas palengvinimas.“[106] [106] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1755), ir Muslim, Nr. (1328).

Baigęs Atsisveikinimo tavafą (Tavaf al-Vada) ir norėdamas išeiti iš mečetės, žmogus turi išeiti įprastai, eidamas į priekį, o ne atbulas. Taip nesielgė nei Pranašas ﷺ, nei jo bendražygiai. Toks elgesys yra viena iš vėliau įvestų naujovių (bida). Pranašas ﷺ pasakė: „Kas daro tai, kas nėra patvirtinta mūsų mokymuose, - tai negalioja.“ [107] Tarė (ramybė ir Allaho palaima jam): „Saugokitės naujai įvestų dalykų, nes kiekvienas naujai įvestas dalykas yra naujovė (bida), ir kiekviena naujovė (bida) yra suklaidinimas.“ [108] [107] Šaltinis ir autentiškumas pateikti anksčiau. [108] Perdavė Muslim, Nr. (867), nuo Džabir Ibn Abdullah, tebūnie Allah juo patenkintas.

Mes prašome Allaho tvirtumo Jo religijoje ir apsaugos nuo to, kas jai prieštarauja, Jis Dosnus, Kilnus.

Skyrius

Lankymosi taisyklės ir etiketas

Pagal suną yra rekomenduojama aplankyti Pranašo ﷺ mečetę prieš hadžą arba po jo. Tai pagrįsta autentiškais hadisais, perduotais abiejuose Sahih rinkiniuose. Abu Huraira (tebūna Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas ﷺ pasakė: „Malda šioje mano mečetėje yra geriau nei tūkstantis maldų bet kur kitur, išskyrus Al-Haram mečetėje.“ [109]. Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Malda šioje mano mečetėje yra geriau nei tūkstantis maldų bet kur kitur, išskyrus Al-Haram mečetėje.“ [110] Perdavė Muslim. Abdullah Ibn Zubair (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Malda šioje mano mečetėje yra geriau nei tūkstantis maldų bet kur kitur, išskyrus Al-Haram mečetėje, ir malda Al-Haram mečetėje yra geriau nei šimtas maldų šioje mano mečetėje.“ [111] Perdavė Ahmed, Ibn Huzaima ir Ibn Hiban. [109] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1190), ir Muslim, Nr. (1394). [110] Perdavė Muslim, Nr. (1395). [111] Perdavė Ahmed, Nr. (4/5).

Džabir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Malda šioje mano mečetėje yra geriau nei tūkstantis maldų bet kur kitur, išskyrus Al-Haram mečetėje, o malda Al-Haram mečetėje yra geriau nei šimtas tūkstančių maldų bet kur kitur.“ [112] Perdavė Ahmed ir Ibn Madžah. Ir hadisų šia tema yra daug. [112] Perdavė Ibn Madža, Nr. (1406).

Lankytojui pasiekus mečetę, rekomenduojama į ją įžengti dešine koja ir tarti: „Allaho vardu. Palaiminimai ir ramybė Allaho Pasiuntiniui. Ieškau prieglobsčio pas Didįjį Allahą, Jo Kilnųjį Veidą ir Jo amžinąją valdžią nuo prakeiktojo šėtono. O Allahe, atverk man Savo gailestingumo vartus“.

Tai sakoma įeinant į bet kurią mečetę, nes įėjimui į Pranašo ﷺ mečetę nėra nustatyta jokios specialios maldos. Po to atliekami du rakatai, kuriuose meldžiama Allaho viso to, ko trokštama iš šio ir Anapusinio gyvenimo gėrybių. Tačiau geriau šiuos du rakatus atlikti garbingojoje Ar-Raudoje (Ar-Rauḍah), kaip pasakė Pranašas ﷺ „Tarp mano namų ir minbaro yra sodas iš Rojaus sodų.“ [113]. Po maldos aplankyti Pranašo ﷺ kapą, taip pat jo dviejų bendražygių – Abu Bakro ir Umaro (tebūna Allahas jais patenkintas) – kapus. Tuomet atsistojama priešais Pranašo ﷺ kapą pagarbiai ir tyliai, nuleidus balsą, ir jį pasveikinama tariant „As-salamu alaika ja rasulallah ua rahmatullahi ua barakatuh“ („Ramybė, Allaho gailestingumas ir palaima tebūnie su tavimi, o Allaho Pasiuntiny.“); remiantis Abu Hurairos (tebūna Allahas juo patenkintas) perduotu hadisu, kurį Abu Davudas savo Sunan rinkinyje pateikė su gera perdavėjų grandine. Jame Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Kiekvieną kartą, kai kas nors man prašo Allaho palaimos, Allahas grąžina man mano sielą, kad galėčiau atsakyti jam.“ [114]. Ir jei lankytojas, sveikindamas Pranašą ﷺ, pasakytų: „Ramybė tau, o Allaho Pranaše. Ramybė tau, o geriausiasis iš Allaho kūrinių. Ramybė tau, o pasiuntinių vade ir dievobaimingųjų imame. Liudiju, kad tu perteikei žinią, įvykdei tau patikėtą misiją, nuoširdžiai patarei bendruomenei ir stengeisi Allaho kelyje taip, kaip Jam dera.“ – tame nėra nieko blogo, nes visa tai yra Pranašo ﷺ savybės. Po to jis siunčia jam palaiminimus ir meldžiasi už jį, nes Šariate nustatyta, kad leidžiama sujungti ramybės linkėjimą ir palaiminimų siuntimą Pranašui ﷺ, remiantis Visagalio Allaho žodžiais: {Iš tiesų Allahas siunčia palaiminimus Pranašui, ir Jo angelai taip pat meldžia jam palaiminimų. O jūs, kurie tikite! Siųskite jam palaiminimus ir sveikinkite jį taikos pasveikinimu.} [Koranas, sūra „Sąjungininkai” 33:56]. Tada pasveikina Abu Bakrą ir Umarą (tebūnie Allahas jais abiem patenkintas), ir meldžiasi už juos abu, ir prašo jiems Allaho pasitenkinimo. [113] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1195), ir Muslim, Nr. (1390). [114] Perdavė Abu Davud, Nr. (2041).

Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas), sveikindamas Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) ir jo du kompanjonus, dažnai nesakydavo daugiau kaip: „Taika tau, Allaho Pasiuntiny, taika tau, Abu Bakrai, taika tau, mano tėve“ Tada einama toliau.

Šis lankymas yra leistinas tik vyrams, o moterims neleidžiama lankyti jokių kapų, kaip yra patvirtinta iš Pranašo ﷺ, kad jis pasakė: „Prakeiktos moterys, kurios dažnai lanko kapus, ir tie, kurie ant kapų įrengia garbinimo vietas bei stato žibintus.“ [115]. [115] Perdavė Abu Davud, Nr. (3236).

Kalbant apie kelionę į Mediną, siekiant atlikti maldą Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) mečetėje, melstis joje ar atlikti kitus panašius veiksmus, kurie yra leistini ir visose kitose mečetėse – tai leistina visiems, remiantis anksčiau minėtais hadisais.

Pageidautina (suna), kad lankytojas atliktų penkias privalomas maldas Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) mečetėje ir gausiai jame minėtų Allahą, melstųsi bei atliktų papildomas maldas, siekdamas gauti už tai gausų atlygį.

Pageidautina dažnai atlikti savanoriškas (nafila) maldas Al-Raudoje, kaip sakė Pranašas: „Tarp mano namų ir minbaro yra rojus iš Rojaus sodų.“ [116]. [116] Šaltinis ir autentiškumas pateikti anksčiau.

Kalbant apie privalomąją maldą, tiek lankytojas, tiek kiti tikintieji turėtų atvykti į ją anksčiau ir, kiek įmanoma, stengtis užsiimti vietą pirmoje eilėje, net jei ji būtų išplėstoje mečetės dalyje. Tai pagrįsta autentiškais Pranašo ﷺ hadisais, skatinančiais siekti pirmosios eilės, pavyzdžiui, jo ﷺ žodžiais: „Jei žmonės žinotų, koks atlygis slypi azane ir pirmojoje maldos eilėje, o vienintelis būdas tai pasiekti būtų traukti burtus, jie tikrai trauktų burtus.“ [117] Sutarta. Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė savo bendražygiams: „Ženkite į priekį ir sekite manimi. Tegul tie, kurie yra už jūsų, seka jumis. Žmogus vis delsia, kol galiausiai Allahas jį atitolina.“ [118] Perdavė Muslim [117] Perdavė Muslim, Nr. (438), iš Abu Said Al-Hudri hadiso, tebūnie Allah juo patenkintas. [118] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (615), ir Muslim, Nr. (437).

Abu Davudas perdavė su geru isnadu iš Aišos (tebūnie Allahas ja patenkintas), kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Žmogus nuolat atsilieka nuo pirmosios maldos eilės, kol Allahas atidės jį į Ugnį.“ [119]. Buvo perduota, kad Pasiuntinys sakė savo kompanjonams: „Argi nesirikiuosite taip, kaip angelai rikiuojasi priešais savo Viešpatį?“ Jie paklausė: „Allaho Pasiuntiny, kaip angelai rikiuojasi prieš savo Viešpatį?“ Jis atsakė: „Jie pirmiausia užpildo pirmąsias eiles ir glaudžiai susirikiuoja eilėse.“ [120] Perdavė Muslim. [119] Perdavė Muslim, Nr. (430), iš Džabir Ibn Samura hadiso. [120] Perdavė Abu Davud, Nr. (679) ir jo formuluotė: "Žmonės vis atsiliks nuo pirmos eilės, kol Allahas juos nustums atgal į Ugnį."

Šia tema yra daug hadisų, apimančių tiek Pranašo ﷺ mečetę, tiek visas kitas mečetes – tiek iki jos išplėtimo, tiek po jo. Taip pat patikimai perduota, kad Pranašas ﷺ ragino savo bendražygius užimti dešiniąją maldos eilių pusę. Žinoma, kad jo pirmojoje mečetėje dešinioji pirmosios eilės pusė buvo už Ar-Raudos ribų. Iš to aiškėja, kad pirmenybė teikiama pirmosioms maldos eilėms ir dešiniajai jų pusei, o ne maldai garbingojoje Ar-Raudoje. Todėl stengtis užimti vietą pirmoje eilėje ar jos dešinėje pusėje yra vertingiau nei melstis Ar-Raudoje. Tai tampa akivaizdu kiekvienam, kuris apmąsto šia tema perduotus hadisus. Allahas yra Tas, Kuris suteikia sėkmę.

Nėra leidžiama liesti kambario (kuriame yra Pranašo ﷺ kapas), jo bučiuoti ar atlikti tavaf aplink jį, nes nieko panašaus nebuvo perduota iš teisiųjų pirmtakų (as-salaf as-salih). Tai yra smerktina religinė naujovė (bida).

Nėra leidžiama prašyti Pranašo ﷺ įvykdyti poreikius, pašalinti nelaimę, išgydyti ligonius ar prašyti kitų panašių dalykų, nes visa tai turi būti prašoma tik iš Allaho. Tokių dalykų prašymas iš mirusiųjų yra širkas Allahui ir kito nei Allaho garbinimas. Islamo religija remiasi dviem pagrindiniais principais:

Pirma: kad nebūtų garbinamas niekas, išskyrus Vienintelį Allahą.

Antra: kad Allahas būtų garbinamas tik taip, kaip to mokė Pranašo ﷺ suna.

Ir tai yra liudijimo, kad nėra nieko verto garbinimo, išskyrus Vienintelį Allahą, ir kad Muchammedas ﷺ yra Allaho Pasiuntinys, tikroji prasmė.

Taip pat nėra leidžiama prašyti Pranašo užtarimo, nes jis priklauso Allahui Visagaliam, todėl turi būti prašomas tik iš Jo, kaip sakė Visagalis: {Sakyk: „Allahui priklauso visas tarpininkavimas...} [Koranas, sūra „Grupės“ 39:44]، Tuomet sakoma: „O Allahe, priimk savo Pranašo užtarimą. O Allahe, priimk savo angelų ir tikinčiųjų tarnų užtarimą. O Allahe, priimk mano anksti mirusių vaikų užtarimą“, ir kitos panašios maldos. Tačiau iš mirusiųjų nieko neprašoma – nei užtarimo, nei ko nors kito, nesvarbu, ar jie būtų pranašai, ar kiti žmonės. Taip elgtis nėra įteisinta Šariate. Be to, mirusiojo darbai nutrūksta, išskyrus tai, ką Įstatymų Leidėjas (Allahas) aiškiai nurodė kaip išimtį.

Sahih Muslim autentiškų hadisų rinkinyje Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kai žmogus miršta, visi jo darbai nutrūksta, išskyrus tris: besitęsiančią labdarą (sadaka džarija), naudingas žinias, kuriomis naudojasi kiti, ir dorus vaikus, kurie meldžiasi už jį.“ [121]. [121] Perdavė Muslim, Nr. (1631), iš Abu Hurairah, tebūnie Allahas juo patenkintas.

Prašyti Pranašo ﷺ užtarimo jo gyvenimo metu ir Teismo dieną yra leistina, nes jis gali tai padaryti – jis gali kreiptis į savo Viešpatį ir prašyti už tą, kuris prašo jo užtarimo. Tai, kad jis galėjo tai daryti šiame pasaulyje, yra gerai žinoma. Tačiau tai nėra išskirtinai būdinga tik jam – tai galioja ir kitiems. Todėl musulmonui leidžiama sakyti savo broliui: „Užtark mane prieš savo Viešpatį dėl to ar ano“, t. y. „Melsk Allahą už mane.“ Tam, kurio to prašoma, taip pat leidžiama melsti Allahą už savo brolį ir taip jį užtarti, jeigu prašomas dalykas yra iš tų, kuriuos Allahas leido prašyti.

O Prisikėlimo dieną niekas negalės užtarti, kol negaus Visagalio Allaho leidimo, kaip pasakė Visagalis Allahas: {Kas gali prašyti Jo užtarimo, išskyrus su Jo Leidimu?} [Koranas, sūra ,,Karvė" 2:255]

Mirties būsena yra ypatinga būsena, kurios negalima prilyginti nei žmogaus būsenai prieš mirtį, nei jo būsenai po Prisikėlimo ir žmonių surinkimo. Taip yra todėl, kad mirusiojo darbai nutrūksta ir jis gauna atlygį tik už tai, ką buvo nuveikęs, išskyrus tai, ką Įstatymų Leidėjas aiškiai nurodė kaip išimtį. Užtarimo prašymas iš mirusiųjų nėra viena iš Įstatymų Leidėjo nustatytų išimčių, todėl negalima to prie jų priskirti. Nėra abejonės, kad Pranašas ﷺ po savo mirties yra gyvas barzakho (tarpinio pasaulio) gyvenimu, kuris yra tobulesnis už kankinių gyvenimą. Tačiau šis gyvenimas nėra tokios pačios prigimties kaip jo gyvenimas prieš mirtį ar jo gyvenimas po Prisikėlimo dienos. Tai yra gyvenimas, kurio tikrąją prigimtį ir būdą žino tik Visagalis Allahas. Todėl autentiškame hadise perduodami šie Pranašo ﷺ žodžiai: „Kiekvieną kartą, kai kas nors siunčia man palaiminimus, Allahas sugrąžina man mano sielą, kad galėčiau atsakyti į jo pasveikinimą.“ [122]

Tai įrodo, kad jis ﷺ mirė ir kad jo siela buvo atsiskyrusi nuo kūno, tačiau pasveikinimo metu Allahas ją jam sugrąžina, kad jis galėtų atsakyti į pasveikinimą. Korane ir sunoje gausu tekstų, aiškiai patvirtinančių Pranašo ﷺ mirtį, ir dėl to sutaria visi islamo mokslininkai. Tačiau tai neprieštarauja tam, kad jis gyvena barzakho gyvenimą, lygiai taip pat, kaip kankinių mirtis nepaneigia jų gyvenimo barzakhe, apie kurį Visagalis Allahas pasakė: {Ir nelaikyk tų, kurie buvo nužudyti Allaho kelyje, mirusiais. Ne! Jie yra gyvi pas savo Viešpatį ir yra Jo aprūpinami.} [Koranas, sūra „Imrano giminė“ 3:169]. [122] Perdavė Abu Davud, Nr. (2041).

Mes plačiau aptarėme šį klausimą dėl jo svarbos ir didelio poreikio, nes yra daug žmonių, kurie šiuo klausimu klaidina kitus ir ragina atlikti širką bei mirusiųjų garbinimą vietoje Allaho. Prašome Allaho apsaugoti mus ir visus musulmonus nuo visko, kas prieštarauja Jo Šariatui. Allahas žino geriausiai.

Tai, ką daro kai kurie lankytojai – garsiai kalba prie Pranašo ﷺ kapo ir ilgai ten užsibūna – prieštarauja Šariato nustatytai tvarkai. Visagalis Allahas uždraudė tikintiesiems kelti savo balsus aukščiau už Pranašo ﷺ balsą ir kreiptis į jį garsiai, kaip jie kreipiasi vieni į kitus. Jis taip pat įsakė jiems prislopinti savo balsus jo akivaizdoje, sakydamas: {O jūs, kurie tikite! Nekelkite savo balso prieš Pranašo (ﷺ) balsą, ir nekalbėkite su juo triukšmingai, kaip kalbate vienas su kitu. Arba jūsų darbai taps beverčiais jums to nežinant. Iš tiesų tie, kurie prislopina savo balsus būdami prie Allaho Pasiuntinio ﷺ, yra tie, kurių širdis Allahas išbandė dievobaimingumu. Jiems skirta atleidimas ir didžiulis atlygis.} [Koranas, sūra „Kambariai“ 49:2-3].

Ilgas stovėjimas prie Pranašo ﷺ kapo ir nuolatinis pasveikinimų kartojimas sukelia eiles, triukšmą ir pakeltų balsų garsus aplink jo kapą, o tai prieštarauja taisyklėms, kurias Allahas nustatė musulmonams aiškiose Korano eilutėse. Pranašas ﷺ nusipelno pagarbos tiek gyvendamas, tiek po savo mirties. Todėl tikintieji neturėtų prie jo kapo elgtis taip, kad pažeistų islamo etiką, t.y. deramą pagarbą.

Panašiai ir tai, kad kai kurie lankytojai bei kiti žmonės meldžiasi prie Pranašo ﷺ kapo atsisukę į jį ir pakėlę rankas maldai, neatitinka teisiųjų pirmtakų, tarp kurių buvo Allaho Pasiuntinio ﷺ bendražygiai ir tie, kurie sekė jų pavyzdžiu. Iš tiesų tai yra viena iš vėliau įvestų religinių naujovių. Pranašas ﷺ pasakė: „Todėl laikykitės mano sunos ir po manęs būsiančių teisingai vedamų kalifų sunos. Tvirtai jos laikykitės ir įsikibkite į ją krūminiais dantimis. Saugokitės naujai įvestų dalykų (religijoje), nes kiekvienas naujai įvestas dalykas yra religinė naujovė, o kiekviena naujovė yra paklydimas.“ [123] [123] Perdavė Abu Davud iš al-Irbado ibn Sarija hadiso, Nr. (4607).

Tarė (ramybė ir Allaho palaima jam): „Kas įves į šį mūsų (religijos) reikalą tai, kas jai nepriklauso, tai bus atmesta.“ [124] „Kas daro tai, kas nėra patvirtinta mūsų mokymuose (Islamo), tai - negalioja.“[125]. [124] Jo šaltinis nurodytas anksčiau. [125] Jo šaltinis nurodytas anksčiau.

Ali ibn al-Husayn Zayn al-Abidin (tebūnie Allahas jais patenkintas), pamatęs vyrą, besimeldžiantį prie Pranašo ﷺ kapo, uždraudė jam taip elgtis ir tarė: „Argi nepapasakojus tau hadiso, kurį girdėjau iš savo tėvo, jis – iš mano senelio, o šis – iš Allaho Pasiuntinio ﷺ, kuris pasakė: „Nepaverskite mano kapo šventės (nuolatinio susibūrimo) vieta ir nepaverskite savo namų kapinėmis. Siųskite man palaiminimus ir ramybės linkėjimus, nes jūsų ramybės linkėjimai mane pasiekia, kad ir kur jūs bebūtumėte.“.“ [126] [126] Aš-Šeich priskyrė Zein Al-Abidin perdavimą Al-Hafiz Al-Makdisiui, kuris perdavė hadisą be istorijos, ir Ahmed „Musnad“ rinkinyje (2/367).

Panašiai kai kurie lankytojai, sveikindami Pranašą ﷺ, uždeda dešinę ranką ant kairės rankos ant krūtinės ar žemiau jos, tarsi stovėtų maldoje. Toks elgesys nėra leistinas nei sveikinant Pranašą ﷺ, nei sveikinant kitus žmones – valdovus, vadovus ar kitus, nes tokia poza yra nuolankumo, paklusnumo ir garbinimo išraiška, kuri priklauso tik Allahui. Tai savo knygoje „Fatḥ“ paminėjo Al-Hafiz Ibn Hadžar (tebūna Allahas jam gailestingas), ir taip pat nurodė kiti islamo mokslininkai. Šis klausimas yra aiškus kiekvienam, kuris jį nuodugniai išnagrinėja ir nuoširdžiai siekia sekti teisiųjų pirmtakų pavyzdžiu, o ne savo aistromis ar aklu naujovių šalininkų mėgdžiojimu.

O tas, kurį nugali šališkumas, aistros, aklas sekimas ar bloga nuomonė apie kviečiančius sekti teisiųjų pirmtakų keliu, – jo reikalas paliekamas Allahui. Mes prašome Allaho suteikti mums ir jam teisingą vedimą bei sėkmę, kad tiesai visada teiktume pirmenybę prieš visa kita. Iš tiesų Jis yra Geriausiasis, kurio prašoma pagalbos.

Panašiai ir tai, ką daro kai kurie žmonės, iš tolo atsisukdami į garbingąjį kapą ir judindami lūpas tardami pasveikinimą ar maldą, – visa tai, kaip ir anksčiau minėti veiksmai, yra religinės naujovės. Musulmonui nedera į savo religiją įvesti to, ko Allahas nėra leidęs. Toks elgesys yra labiau nukrypimas nuo teisingo kelio nei ištikimybės ir tyrumo išraiška. Imamas Malik (tebūna Allahas jam gailestingas) smerkė šį ir panašius veiksmus, sakydamas: „Vėlesniosios šios umos (bendruomenės) dalies nepataisys niekas kitas, išskyrus tai, kas pataisė jos pirmąsias kartas.“ [127] [127] Pagalba susikrimtusiam šėtono pinklėse (1/ 363).

Yra gerai žinoma, kad pirmąsias šios bendruomenės kartas pataisė tik sekimas Pranašo ﷺ, jo Teisingai Vadovaujančių Kalifų, jo bendražygių (tebūna Allahas jais visais patenkintas) ir tų, kurie nuoširdžiai sekė jų pavyzdžiu, keliu. Ir niekas nepataisys vėlesnių šios bendruomenės kartų, išskyrus tvirtą laikymąsi to paties kelio ir ištikimą sekimą juo.

Tegul Allahas suteikia musulmonams tai, kas atneša jiems išsigelbėjimą, laimę ir garbę šiame pasaulyje ir Anapusiniame gyvenime. Iš tiesų Jis yra Dosnus ir Kilnus.

Įspėjimas

Sprendimas dėl Pranašo kapo lankymo

Pranašo kapo lankymas nėra privalomas ir nėra hadžo sąlyga, kaip mano kai kurie eiliniai žmonės ir į juos panašūs, tačiau tai yra pageidautina tiems, kurie lanko Pranašo mečetę arba yra arti jos.

Tiems, kurie gyvena toliau nuo Medinos, neleidžiama keliauti vien tik dėl noro aplankyti kapą, tačiau kelionės tikslas turėtų būti šventosios mečetės lankymas. Atvykus į ją, galima aplankyti šventąjį kapą ir jo dviejų kompanjonų kapus, nes Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) bei jo dviejų kompanjonų kapų lankymas laikomas papildoma jo mečetės lankymo dalimi. Tai yra pagrįsta tuo, kas patvirtinta dviejuose Sahih rinkiniuose, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Negalima leistis į kelionę [su garbinimo ketinimu], išskyrus į tris mečetes: Al-Haram, šią mano mečetę ir Al-Aksą.“[128]. [128] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1189), ir Muslim, Nr. (1397).

Jei būtų leista keliauti vien tik aplankyti jo (ramybė ir Allaho palaima jam) kapą ar kitus kapus, jis būtų nurodęs tai savo bendruomenei ir paaiškinęs tokios kelionės privalumus, nes jis buvo nuoširdžiausias patarėjas žmonėms, geriausiai iš jų pažinojęs Allahą ir labiausiai Jo bijojęs. Jis perdavė aiškią žinią, nurodė savo bendruomenei visą gėrį ir įspėjo juos apie visą blogį. Kaipgi kitaip galėtų būti, kai jis pats įspėjo nekeliauti niekur kitur, išskyrus tris mečetes, ir pasakė: ,,Nepaverskite mano kapo šventės vieta, nepaverskite savo namų kapinėmis ir siųskite man palaiminimus, nes iš tiesų jūsų palaiminimai mane pasiekia, kad ir kur bebūtumėte." [129] [129] Šaltinis ir autentiškumas pateikti anksčiau.

Teigimas, kad leidžiama keliauti vien dėl Pranašo ﷺ kapo aplankymo, veda prie to, jog jo kapas paverčiamas šventimo vieta. Tai taip pat skatina tai, kas yra draudžiama ir ko Pranašas ﷺ bijojo – perdėtą jo aukštinimą ir išaukštinimą. Būtent taip nutiko daugeliui žmonių dėl jų įsitikinimo, kad keliauti vien dėl jo ﷺ kapo aplankymo yra teisėta.

O hadisai, kurie pasakojami šiuo klausimu ir kuriais remiasi teigiantys, kad keliauti į jo kapą yra teisėta, yra hadisai su silpnomis perdavimo grandinėmis, ar net išgalvoti, kaip į jų silpnumą atkreipė dėmesį tokie Hafizai kaip Ad-Darakutni, Al-Baihaki, Al-Hafiz Ibn Hadžar ir kiti. Todėl neleistina jais prieštarauti autentiškiems hadisams, kurie nurodo draudimą keliauti kitur nei į tris mečetes.

Jums, brangus skaitytojau, pateikiami keletas suklastotų hadisų šiuo klausimu, kad galėtumėte juos atpažinti ir vengti būti apgautiems:

Pirmas: „Kas atlieka piligrimystę ir neapsilanko mano kape, tas nusisuka nuo manęs.“

Antras: ,,Kas aplanko mane po mano mirties, tarsi jis būtų aplankęs mane per mano gyvenimą."

Trečias: ,,Kas aplanko mane ir mano tėvą Ibrahimą tais pačiais metais, aš garantuoju jam, su Allaho leidimu, rojų."

Ketvirtas: ,,Kas aplanko mano kapą, mano užtarimas (pagalba) jam tampa privalomas."

Tokie hadisai ir panašūs nebuvo patikimai pranešti nuo Pranašo.

Al-Hafiz Ibn Hadžar nurodė „Al-Talkhis“ - po to, kai paminėjo daugelį pasakojimų - kad visos šio hadiso perdavimo grandinės yra silpnos.

Al-Hafiz Al-Akili sakė: „Šiuo klausimu nėra nieko autentiško.“

Islamo šeichas Ibn Taimija (tegul Allahas jo pasigaili) kategoriškai teigė, kad visi šie hadisai yra sufabrikuoti. Jo žinios, atmintis ir apsiskaitymas yra pakankami tam įrodyti.

Jei kas nors iš to būtų buvę patvirtinta, kompanjonai (tebūnie Allahas jais patenkintas) būtų buvę pirmieji žmonės, kurie pagal tai elgtųsi, paaiškintų tai tautai ir kviestų ją to laikytis, nes jie yra geriausi žmonės po Pranašų, geriausiai išmanantys Allaho nustatytas ribas ir tai, ką Jis įteisino Savo tarnams, ir nuoširdžiausi Allahui bei Jo kūrinijai. Tad, kadangi nieko panašaus iš jų nebuvo perduota, tai rodo, kad tai nėra įteisinta.

Ir net jei kas nors iš to būtų teisinga, tai turėtų būti suprantama kaip teisėtas apsilankymas, be kelionės vien tik dėl kapo, siekiant suderinti hadisus. O Allahas žino geriausiai.

Skyrius

Pageidautinas Kubos mečetės ir Al-Baki kapinių lankymas

Pageidautina Medinoje aplankyti Kubos mečetę ir ten pasimelsti, remiantis dviejuose Sahih rinkiniuose esančiu hadisu, kurį perdavė Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas), kuris pasakė: „Pranašas, ramybė ir Allaho palaima jam, lankydavo Kubos mečetę važiuodamas ar eidamas ir ten atlikdavo du rakatus.“ [130] [130] Perdavė Al-Bukhari, Nr. (1193), ir Muslim, Nr. (1399).

Sahl Ibn Hunaif (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Tas, kuris atlieka vudu namuose, o tada atvyksta į Kuba mečetę ir joje pasimeldžia, gaus atlygį, lyg būtų atlikęs umrą.“ [131] [131] Perdavė Ibn Madža, Nr. (1412).

Pageidautina (suna) jam aplankyti Al-Baki kapines, ir šuhada (kankinių) kapus, taip pat Hamzos kapą (tebūnie Allahas juo patenkintas), nes Pranašas juos lankydavo ir melsdavosi už juos. Jis pasakė: „Lankykite kapus, nes jie jums primena pomirtinį gyvenimą.“ [132] Perdavė Muslim [132] Perdavė Muslim, Nr. (976).

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) mokė savo kompanjonus lankant kapus sakyti: ,,Ramybė jums, žmonės iš tikinčiųjų ir musulmonų! Ir mes, jei Allahas duos, seksime paskui jus. Mes prašome Allaho geros sveikatos jums ir mums." [133]. Perdavė Muslim pagal Suleimano ibn Buraida hadisą iš jo tėvo. [133] Perdavė Muslim, Nr. (975).

Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) praėjo pro Medinos kapus, atsuko į juos veidą ir pasakė: ,,Ramybė jums, o kapų gyventojai, tegul Allahas atleidžia mums ir jums, jūs esate mūsų pirmtakai, o mes seksime paskui." [134]. [134] Perdavė At-Tirmizi, Nr. (1035).

Iš šių hadisų yra žinoma, kad teisingo kapų lankymo esmė – prisiminti pomirtinį gyvenimą, rūpintis mirusiaisiais, melstis už juos ir prašyti jiems Allaho pagalbos.

Kalbant apie kapų lankymą su tikslu melstis prie jų, ar ritualinį pasilikimą prie jų, ar prašymą jų įvykdyti poreikius ar išgydyti sergančius, ar prašymą Allaho per juos arba pagal jų statusą, ir panašiai, tai yra smerkiamos religinės naujovės, kurios nėra nustatytos Allaho ar Jo Pasiuntinio, nei praktikuotos teisiųjų pirmtakų (tegul Allahas būna jais patenkintas), veikiau, tai yra draudžiama praktika, kurią uždraudė Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam), kai jis sakė: „Aplankykite kapus ir nesakykite blogų žodžių.“ [135] [135] Perdavė Muslim, iš Ibn Buraydah, iš jo tėvo, Nr. (977).

Šie paminėti dalykai visi yra bida, tačiau jų laipsniai skiriasi. Kai kurie iš jų yra bida, bet nėra širk, pavyzdžiui, maldauti Allahą prie kapų ir prašyti Jo dėl mirusiojo teisės, jo padėties ar panašiai. O kai kurie iš jų yra didysis širkas, pavyzdžiui, maldauti mirusiųjų, prašyti jų pagalbos ir panašiai.

Tai jau buvo išsamiai paaiškinta anksčiau, tad būk budrus ir saugokis, ir prašyk savo Viešpaties pagalbos ir vadovavimo į tiesą, nes Jis, šlovė Jam, yra Pagalbininkas ir Vadovas, nėra kito ilah (dievo) išskyrus Jį, ir nėra kito Viešpaties be Jo.

Tuo baigiasi tai, ką norėjome išdėstyti, ir šlovė Allahui pirmiausia ir galiausiai, ir tebūnie ramybė ir Allaho palaima Jo tarnui ir Pasiuntiniui, geriausiam iš Jo kūrinių Muchammedui, jo šeimai bei kompanjonams ir tiems, kurie teisingai jais seka iki Paskutiniojo Teismo dienos.