Skip to content

Moteris nėštumo pradžioje pateko į nelaimingą atsitikimą, dėl kurio smarkiai nukraujavo ir įvyko persileidimas. Ar jai leidžiama nustoti pasninkauti, ar ji turėtų toliau pasninkauti? O jei ji nutrauks pasninką, ar tai bus nuodėmė?

السؤال

1 klausimas:

Moteris nėštumo pradžioje pateko į nelaimingą atsitikimą, dėl kurio smarkiai nukraujavo ir įvyko persileidimas. Ar jai leidžiama nustoti pasninkauti, ar ji turėtų toliau pasninkauti? O jei ji nutrauks pasninką, ar tai bus nuodėmė?

س28: امرأةٌ أصيبت في حادثةٍ، وكانت في بداية الحمل، فأسقطت الجنين إثر نزيفٍ حادٍّ، فهل يجوز لها أن تفطر، أو تواصل الصّيام؟ وإذا أفطرت فهل عليها إثمٌ؟

الجواب

Atsakymas:

Nėščia moteris neturi mėnesinių. Kaip sakė Imam Ahmed: „Moterys apie nėštumą žino, kai sustoja menstruacijos.“ O menstruacijas, kaip islamo mokslininkai sakė, Visagalis Allahas sukūrė konkrečiam tikslui - sudaryti sąlygas būsimam kūdikiui maitintis motinos įsčiose, o moteriai pastojant, menstruacijos nutrūksta.

Tačiau kai kurioms moterims mėnesinės tęsiasi reguliariai net ir po pastojimo: šioms moterims šis kraujas laikomas mėnesinėmis - tai yra nėštumas neturėjo įtakos jų mėnesinėms. Tokių mėnesinių metu moteriai draudžiama viskas, kas draudžiama ne nėščioms moterims per menstruacijas, ir įpareigoja daryti tuos pačius dalykus, kuriuos jos privalo, ir atima iš jos tas pareigas, kurios nuo jų atimamos.

Taigi kraujas, kurį nėščia moteris mato, yra dviejų tipų:

Pirmas tipas: menstruacijos, kurios reguliariai ateina moteriai, net po pastojimo; tai reiškia, kad nėštumas jai neturėjo jokios įtakos, o toks kraujas vis dar laikomas mėnesinėmis.

Antras tipas: ne menstruacinis kraujavimas. Tai gali atsirasti dėl nelaimingo atsitikimo, sunkių daiktų kėlimo, kritimo ir panašiai. Tai ne menstruacijos, o normalus kraujagyslių kraujavimas.

Toks kraujavimas nėra kliūtis maldai ir pasninkui - moteris laikoma tyra.

Tačiau jei dėl kokio nors įvykio įvyksta persileidimas, tada islamo mokslininkai nusprendė: jei kūdikis yra įgijęs žmogaus bruožų, tai kraujavimas laikomas pogimdyminiu, dėl to ji negali melstis, pasninkauti, ar turėti lytinių santykių su vyru.

O jei kūdikis dar nėra įsigijęs žmogaus bruožų, tai persileidimą lydintis kraujavimas nelaikomas pogimdyminiu, dėl to moteris gali melstis, pasninkauti ir t. t.

Mokslininkai teigė, kad minimalus laikotarpis, per kurį kūdikis susiformuoja, yra aštuoniasdešimt viena diena.

Kaip pranešė Abdullah Ibn Masud (tebūnie Allahas juo patenkintas): „Teisingasis ir patikimasis Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) mums pasakė: „Iš tikrųjų, kiekvienas iš jūsų yra susitelkęs motinos įsčiose per keturiasdešimt dienų, tada jis tampa krešuliu per tiek pat laiko, paskui - mėsos gabalėliu per tiek pat laiko, tada jam siunčiamas angelas, kuriam įsakoma užrašyti keturis [dalykus] - kūdikio likimą, gyvenimo trukmę, darbus ir tai, ar jis bus laimingas ar nelaimingas.“

Kūdikiui negali susiformuoti žmogaus bruožai anksčiau to, ir greičiausiai susiformavimas neišaiškėja prieš devyniasdešimt dienų, kaip yra sakę kai kurie islamo mokslininkai.

ﺟ28: نقول: إن الحامل لا تحيض، كما قال الإمام أحمد:

"إنما تعرف النّساء الحمل بانقطاع الحيض".

والحيض -كما قال أهل العلم- خلقه الله تبارك وتعالى لحكمة غذاء الجنين في بطن أمّه، فإذا نشأ الحمل انقطع الحيض.

لكن بعض النّساء قد يستمرّ بها الحيض على عادته كما كان قبل الحمل، فهذه يحكم بأن حيضها حيضٌ صحيحٌ؛ لأنه استمر بها الحيض، ولم يتأثر بالحمل، فيكون هذا الحيض مانعًا لكلّ ما يمنعه حيض غير الحامل، وموجبًا لـما يوجبه، ومسقطًا لـما يسقطه.

والحاصل: أن الدم الّذي يخرج من الحامل على نوعين:

نوعٌ يحكم بأنه حيضٌ، وهو الّذي استمر بها كما كان قبل الحمل، فمعنى ذلك: أن الحمل لم يؤثّر عليه، فيكون حيضًا.

والنوع الثاني: دمٌ طرأ على الحمل طروءًا، إما بسببٍ حادثٍ، أو حمل شيءٍ، أو سقوطٍ من شيءٍ ونحوه، فهذه دمها ليس بحيضٍ، وإنما هو دم عرقٍ،

وعلى هذا فلا يمنعها من الصلاة، ولا من الصوم، بل هي في حكم الطاهرات.

ولكن إذا لزم من الحادث أن ينزل الولد أو الحمل الذي في بطنها فإنها على ما قال أهل العلم: إن خرج وقد تبين فيه خلق إنسانٍ فإن دمها بعد خروجه يعدّ نفاسًا، تترك فيه الصلاة والصوم، ويتجنبها زوجها حتى تطهر.

وإن خرج الجنين وهو غير مخلّقٍ فإنه لا يعتبر دم نفاسٍ، بل هو دم فسادٍ، لا يمنعها من الصلاة، ولا من الصّيام، ولا من غيرهما.

قال أهل العلم: وأقلّ زمنٍ يتبين فيه التخليق: واحدٌ وثمانون يومًا؛ لأن الجنين في بطن أمّه، كما قال عبد الله بن مسعودٍ رضي الله عنه: حدثنا رسول الله ﷺ وهو الصادق المصدوق، فقال:

«إِنَّ أَحَدَكُمْ يُجْمَعُ فِي بَطْنِ أُمِّهِ أَرْبَعِينَ يَوْمًا، ثُمَّ يَكُونُ عَلَقَةً مِثْلَ ذَلِكَ، ثُمَّ يَكُونُ مُضْغَةً مِثْلَ ذَلِكَ، ثُمَّ يُبْعَثُ إِلَيْهِ الْمَلَكُ، وَيُؤْمَرُ بِأَرْبَعِ كَلِمَاتٍ، فَيُكْتَبُ رِزْقُهُ، وَأَجَلُهُ، وَعَمَلُهُ، وَشَقِيٌّ أَوْ سَعِيدٌ» [1]،

ولا يمكن أن يخلق قبل ذلك، والغالب أن التخليق لا يتبين قبل تسعين يومًا، كما قال بعض أهل العلم.

[10] رواه البخاري، كتاب أحاديث الأنبياء، باب خلق آدم وذريته (3333)، ومسلم، كتاب القدر، باب كيفية خلق الآدمي في بطن أمه (1) (2643).