Praėjus dviem mėnesiams po gimdymo ir pasibaigus išskyroms, moteris pamato mažus kraujo lašelius. Ar ji turėtų atsisakyti pasninko ir maldos?
السؤال
1 klausimas:
Praėjus dviem mėnesiams po gimdymo ir pasibaigus išskyroms, moteris pamato mažus kraujo lašelius. Ar ji turėtų atsisakyti pasninko ir maldos?
س24: امرأةٌ بعد شهرين من النّفاس، وبعد أن طهرت بدأت تجد بعض النّقاط الصغيرة من الدم، فهل تفطر، ولا تصلّي؟ أو ماذا تفعل؟
الجواب
Atsakymas:
Moterų klausimų apie mėnesines ir pogimdyminį laikotarpį daug. O šių problemų priežastys - kontraceptinių ir menstruacijas stabdančių tablečių vartojimas. Anksčiau žmonės neturėjo tiek daug panašių problemų.
Žinoma, kai kurios tokio pobūdžio problemos egzistavo Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) laikais ir egzistavo nuo tada, kai atsirado moterys, tačiau šių dienų gluminanti jų gausa yra tikrai liūdnas reiškinys.
Tačiau bendra taisyklė yra tokia: jei moteris yra tikra, kad jos mėnesinės ir pogimdyminės išskyros pasibaigė (menstruacijų pabaiga reiškia balkšvų išskyrų atsiradimą, gerai žinomų moterims ir būdingų mėnesinėms), tada po tyrumo, gelsvos ar rusvos išskyros ar kraujo lašai nelaikomi menstruacijomis ir nėra kliūtys maldai, pasninkui ir santuokiniam intymumui.
Umm Atija pasakė: „Nekreipiame dėmesio į gelsvas ir rusvas išskyras.“ Abu Davud versijoje priduriama: „...po tyrumo.“ Su autentiška perdavimo grandine (sahih).
Atsižvelgdami į tai, kas paminėta, sakome: visos šios išskyros, atsirandančios moteriai įsitikinus, kad pasibaigė menstruacijos ar išskyros po gimdymo, nėra kliūtis maldai, pasninkui ir santuokiniam intymumui. Tačiau moteris neturėtų skubėti. Ji turėtų įsitikinti, kad jos mėnesinės ar išskyros po gimdymo iš tikrųjų baigėsi,
nes kai kurios moterys skuba ir vos pamačiusios, kad kraujas sustojo, atlieka ghusl dar nepamačiusios baltų tyrumo išskyrų.
Kompanjonės moterys nusiųsdavo vatos gabalėlius su išskyromis tikinčiųjų motinai Aiša (tebūnie Allahas ja patenkintas) (norėdamos paklausti, ar jos jau turėtų atlikti ghusl savo situacijoje), o Aiša joms sakydavo: „Neskubėkite, kol pamatysite balkšvas išskyras.“
ﺟ24: مشاكل النّساء في الحيض والنّفاس بحرٌ لا ساحل له، ومن أسبابه: استعمال هذه الحبوب المانعة للحمل والمانعة للحيض، وما كان الناس يعرفون مثل هذه الإشكالات الكثيرة،
صحيحٌ أن الإشكال ما زال موجودًا من بعثة الرسول ﷺ، بل منذ وجد النّساء، ولكن كثرته على هذا الوجه الذي يقف الإنسان حيران في حلّ مشاكله أمرٌ يؤسف له.
ولكن القاعدة العامة: أن المرأة إذا طهرت، ورأت الطّهر المتيقن في الحيض وفي النّفاس -وأعني بالطّهر في الحيض: خروج القصة البيضاء، وهو ماءٌ أبيض تعرفه النّساء- فما بعد الطّهر من كدرةٍ، أو صفرةٍ، أو نقطةٍ، أو رطوبةٍ، فهذا كلّه ليس بحيضٍ، فلا يمنع من الصلاة، ولا يمنع من الصّيام، ولا يمنع من جماع الرجل لزوجته؛ لأنه ليس بحيضٍ، قالت أمّ عطية:
«كُنَّا لَا نَعُدُّ الصُّفْرَةَ وَالْكُدْرَةَ شَيْئًا»
أخرجه البخاريّ[1]، وزاد أبو داود [2]:
«بَعْدَ الطُّهْرِ»
وسنده صحيحٌ.
[6] كتاب الحيض، باب الصفرة والكدرة في غير أيام الحيض (326).
[7] كتب الطهارة، باب في المرأة ترى الصفرة والكدرة بعد الطهر (307).
وعلى هذا نقول: كلّ ما حدث بعد الطّهر المتيقن من هذه الأشياء فإنها لا تضرّ المرأة، ولا تمنعها من صلاتها وصيامها ومباشرة زوجها إياها، ولكن يجب ألّا تتعجل حتى ترى الطّهر؛
لأن بعض النّساء إذا جف الدم عنها بادرت، واغتسلت قبل أن ترى الطّهر،
ولهذا كان نساء الصحابة يبعثن إلى أمّ المؤمنين عائشة رضي الله عنها بالكرسف، يعني: القطن فيه الدم، فتقول لهن:
«لَا تَعْجَلْنَ حَتَّى تَرَيْنَ القَصَّةَ البَيْضَاءَ»[3].
[8] أخرجه البخاري معلقًا، كتاب الحيض، باب إقبال الحيض وإدباره.