أبو حامد محمد بن محمد بن محمد الغزَّالي
الإسم
Abu Hamid Muhammed Ibn Muhammed Al-Gazali
اسم الشهرة
Abu Hamid Al-Gazali
نبذة مختصرة
Muhammed Ibn Muhammed Ibn Muhammed At-Tusi, Abu Hamid Al-Gazali (raidė „z“ tariama stipriai), taip užrašė Ibn As-Samani, Ibn Al-Athir, An-Navavi, Ibn Khalikan, Ibn Dakik Al-Eid, Az-Zahabi, As-Subki, As-Sakhavi ir Al-Murtada Az-Zabidi, ir tai yra priimta nuomonė nepaisant nesutarimų. Gimė 450 m. po hidžros, buvo šafi ir fikh pagrindų mokslininkas. Parašė daug veikalų, tarp jų „Ihja’ ‘Ulum ad-Din“ (Religijos mokslų atgaivinimas), „Al-Mustasfa fi Usul al-Fiqh“, o fikh srityje: „Al-Vadžiz“, „Al-Vasit“ ir „Al-Basit“. Jis gilinosi į filosofiją, bet nuo jos nusigręžė ir jai prieštaravo. Vėliau pasuko į kalam (islamo teologiją), įvaldė jo pagrindus, tačiau vėliau atsižadėjo, matydamas jo klaidingumą, prieštaringumą ir ginčus tarp jo žinovų. Tuo laikotarpiu, kai kritikavo filosofus, jis buvo vadinamas „Hudžat Al-Islam“ (Islamo įrodymu), nes juos nutildė. Vėliau sekė batinija (grupės žmonių, kurios islamo šventraščiuose skiria išorinę, egzoterinę ir vidinę, ezoterinę prasmę) keliu, perėmė jų mokymą, bet vėliau atsižadėjo, atskleidė jų klaidingas pažiūras ir manipuliacijas tekstais bei teisės normomis. Galiausiai pasuko sufizmo keliu. Apie jį Ibn As-Salah sakė: „Apie Abu Hamid daug buvo kalbėta. Jo knygos – tos, kurios prieštarauja tiesai – neturi būti skaitomos, o patį žmogų reikia palikti Allaho valiai.“ Az-Zahabi rašė: „Jis parašė knygą ‘At-Tahafut’, kurioje smerkė filosofus, atskleidė jų klaidas, bet kai kur jiems pritarė, manydamas, kad tai tiesa arba atitinka religiją. Tačiau jis nepažino hadisų, neturėjo patirties su pranašo suna, kuri viršesnė už protą. Jis pamėgo ‘Ihvan As-Safa raštus – tai buvo sunkus nuodas ir pražūtinga liga. Jei ne tai, kad Abu Hamid buvo tarp protingiausių ir nuoširdžiausių, jis būtų pražuvęs. Todėl saugokitės šių knygų ir bėkite nuo jų abejonių, kitaip atsidursite klaidoje.“ Ab Bakr Ibn Al-Arabi pasakė: „Mūsų mokytojas Abu Hamid prarijo filosofus, bet norėdamas juos išvemti, nebegalėjo.“ Al-Kadi Ijad rašė: „Šeichas Abu Hamid garsėjo bloga šlove ir klaidingais raštais. Jis perdėtai pasinėrė į sufizmą, tapo jo gynėju ir skleidė jį. Parašė garsiuosius traktatus, ypač Ihja, dėl kurių buvo kritikuotas, o žmonės ėmė juo nepasitikėti. Mūsų valdovo įsakymu ir fikh žinovų nutarimu jo knygos buvo sudegintos, ir to buvo laikomasi.“ Ibn Al-Džauzi rašė: „Abu Hamid parašė Ihja, pripildytą netikrų hadisų, kurių jis nepažino. Jis kalbėjo apie mistinį pažinimą ir peržengė fikh ribas.“ Mirė 505 m. po hidžros.