أحمد بن عبد الحليم بن عبد السلام بن تيمية
الإسم
Ahmed Ibn Abdilhalim Ibn Abdisalam Ibn Taimija
اسم الشهرة
Ibn Taimija
نبذة مختصرة
Jis yra Ahmed Ibn Abdilhalim Ibn Abdisalam Ibn Taimija Al-Harani, vadinamas Šeihul-Islam. Buvo imamas, mudžtahid (mokslininkas, gebantis priimti religinius sprendimus pagal nustatytas sąlygas) ir mudžadid (atnaujina religijos mokymus, skleidžia žinias ir pašalina religines naujoves). Gimė 661 m. po hidžros. Buvo abiejų žinių sričių – perteikiamųjų (naklija) ir racionaliųjų (aklija) – specialistas, išskirtinio proto ir įžvalgumo žmogus. Nemėgo, kai jį vadindavo „Takij Ad-Din“, tačiau ši pravardė, kaip ir „Šeihul-Islam“, jam prigijo. Islamo mokslininkas Ibn Dakik Al-Eid apie jį sakė: „Sutikęs Ibn Taimija, pamačiau žmogų, kurio akys pilnos žinių – jis pasiima, ką nori, ir palieka, ko nenori.“ Taip pat Al-Hafid Ibn Hadžar apie jį sakė: „Jis studijavo fikh, tapo įgudęs ir išskirtinis. Pažengė ir parašė knygų. Teikė fatvas. Pralenkė visus savo bendraamžius ir tapo stebuklu dėl nepaprasto informacijos įsiminimo greičio bei gebėjimo išsamiai aiškinti tiek perteikiamąsias, tiek racionaliąsias žinias.“ Parašė tiek daug knygų, kad Az-Zahabi pasakė: „Jo darbų tuo metu galėjo būti 4000 ar daugiau.“ Kai kurios jo knygos: „Dar Tarud al-Akl va an-Nakl“, „Minhadž as-Suna an-Nabavija“, „Al-Istikama“, „Al-Javab as-Sahih liman Badal Din al-Masih“, „Bajan Talbis al-Jahmija“ ir „Iktida as-Sirat al-Mustakim Limukalafat As-Hab al-Jahim“. Mirė 728 m. po hidžros.