ٱتَّخَذُوٓاْ أَحۡبَارَهُمۡ وَرُهۡبَٰنَهُمۡ أَرۡبَابٗا مِّن دُونِ ٱللَّهِ وَٱلۡمَسِيحَ ٱبۡنَ مَرۡيَمَ وَمَآ أُمِرُوٓاْ إِلَّا لِيَعۡبُدُوٓاْ إِلَٰهٗا وَٰحِدٗاۖ لَّآ إِلَٰهَ إِلَّا هُوَۚ سُبۡحَٰنَهُۥ عَمَّا يُشۡرِكُونَ
Jie (judėjai ir krikščionys) laikė savo rabinus ir savo vienuolius savo viešpačiais šalia Allaho (paklusdami jiems tame, ką jie pagal savo pačių norus, nesant Allaho įsakymo, padarė leistinu arba neleistinu), ir (jie laikė savo Viešpačiu) Mesiją, Marjamos (Marijos) sūnų, nors jiems (judėjams ir krikščionims) buvo įsakyta [Taurate (Toroje) ir Indžylyje (Evangelijoje)] negarbinti nieko kito, tik Vieną Ilah (Dievą – Allahą) La ilaha illa Huva (niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Jis). Šlovė ir garbė Jam (aukščiau Jis yra) virš partnerių, kuriuos jie (Jam) priskiria, turėjimo.“