Pranašo hadisų enciklopedija

Išėjome lietingą ir itin tamsią naktį, ieškodami Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), kad jis vestų mus maldoje. Aš jį pasivijau, o jis pasakė: „Pasakyk“, bet aš nieko nesakiau. Tada jis pasakė: „Pasakyk“, ir vėl aš nieko nesakiau. Jis pasakė: „Pasakyk“. Aš atsakiau: „Ką turėčiau pasakyti?“ Jis pasakė: „Sakyk {„Jis yra Allahas, (Kuris yra) Vienas.“} ir Al-Muavizatain (Sūros Al-Falak ir An-Nas) tris kartus vakare ir ryte, tai suteiks tau apsaugą nuo visko. “

«Kas tris kartus vakare ištars: „Vardan Allaho, kurio vardu niekam nepakenkta nei žemėje, nei danguje, ir Jis yra visa Girdintis, visa Žinantis.“, to neužklups staigi nelaimė iki ryto. O kas tai ištars tris kartus ryte – to neužklups nelaimė iki vakaro.» Aban Ibn Usman ištiko paralyžius, ir žmogus, išgirdęs iš jo šį hadisą, nustebęs pažvelgė į jį. Aban jam atsakė: „Kodėl taip į mane žiūri? Prisiekiu Allahu, aš nemelavau apie Usman, o jis nemelavo apie Pranašą. Tačiau tą dieną, kai su manimi nutiko ši nelaimė, buvau supykęs ir pamiršau ištarti šį maldavimą.“

„Geriausias būdas siekti Allaho atleidimo yra sakyti: „Allahumma anta rabbi lia ilaha illa ant, khalaktani va ana abduk, va ana ala ahdika va vadika mastatat, audhu bika min šarri ma sanat, abu-u laka binimatika alaja, va abu-u bidhanbi faghfir li, fa innahu lia jaghfirudh-dhunuba illa ant (O Allah, Tu esi mano Viešpats. Tu sukūrei mane, ir aš esu Tavo vergas. Liksiu ištikimas Tavo sandorai ir pažadu, kiek įmanoma. Ieškau prieglobsčio pas Tave nuo to, ką padariau. Aš pripažįstu Tavo malonę ir pripažįstu savo nuodėmę, atleisk man. Iš tiesų, niekas negali atleisti nuodėmių, tik Tu.)“ Pranašas pridūrė: „Kas tai pasako dieną, būdamas tuo įsitikinęs, ir miršta prieš vakarą, jis bus iš rojaus žmonių, o kas tai pasako naktį, tuo įsitikinęs, ir miršta prieš rytą, jis bus iš rojaus žmonių“.“

Sulaukęs ryto, jis sakydavo: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam rytan, ir Tavo dėka mes įžengiam vakaran, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam, ir mūsų prisikėlimas pas Tave.“ Sulaukęs vakaro, jis sakydavo: „O Allahe, Tavo dėka mes įžengiam vakaran, ir Tavo dėka mes įžengiam rytan, Tavo dėka mes gyvenam ir Tavo dėka mes mirštam, ir mūsų prisikėlimas pas Tave.“ Kartą jis pasakė ir kitaip: „ir pas Tave yra galutinis sugrįžimas.“

„Kas naktį recituoja dvi paskutines sūros Al-Bakara eilutes, jų jam pakaks.“