2 : 87
وَلَقَدۡ ءَاتَيۡنَا مُوسَى ٱلۡكِتَٰبَ وَقَفَّيۡنَا مِنۢ بَعۡدِهِۦ بِٱلرُّسُلِۖ وَءَاتَيۡنَا عِيسَى ٱبۡنَ مَرۡيَمَ ٱلۡبَيِّنَٰتِ وَأَيَّدۡنَٰهُ بِرُوحِ ٱلۡقُدُسِۗ أَفَكُلَّمَا جَآءَكُمۡ رَسُولُۢ بِمَا لَا تَهۡوَىٰٓ أَنفُسُكُمُ ٱسۡتَكۡبَرۡتُمۡ فَفَرِيقٗا كَذَّبۡتُمۡ وَفَرِيقٗا تَقۡتُلُونَ
Ir iš tiesų, Mes davėme Mūsai (Mozei) Knygą ir siuntėme po jo kitus (Pasiuntinius). Ir Mes davėme Isai (Jėzui), Marjamos (Marijos) sūnui, aiškius ženklus ir parėmėme jį Rūh-ul-Kudus [Džibrilį (Gabrielių)]. Kodėl gi kaskart, kai ateidavo pas jus Pasiuntinys su tuo, ko jūs netrokšdavote, jūs išpuikdavote? Kai kuriuos jūs atmesdavote, o kai kuriuos jūs nužudėte.