7 : 172
وَإِذۡ أَخَذَ رَبُّكَ مِنۢ بَنِيٓ ءَادَمَ مِن ظُهُورِهِمۡ ذُرِّيَّتَهُمۡ وَأَشۡهَدَهُمۡ عَلَىٰٓ أَنفُسِهِمۡ أَلَسۡتُ بِرَبِّكُمۡۖ قَالُواْ بَلَىٰ شَهِدۡنَآۚ أَن تَقُولُواْ يَوۡمَ ٱلۡقِيَٰمَةِ إِنَّا كُنَّا عَنۡ هَٰذَا غَٰفِلِينَ
Ir (atminkite) kai jūsų Viešpats išvedė iš Adomo Vaikų, iš jų strėnų, jų sėklas (arba iš Adomo strėnų jo palikuonis) ir privertė juos paliudyti patiems sau (sakant): „Argi aš nesu jūsų Viešpats?“ Jie tarė: „Taip! Mes liudijame.“ tam, kad Prikėlimo dieną nesakytumėte: „Iš tiesų, mes to nežinojome.“