وَقَالَ ٱلشَّيۡطَٰنُ لَمَّا قُضِيَ ٱلۡأَمۡرُ إِنَّ ٱللَّهَ وَعَدَكُمۡ وَعۡدَ ٱلۡحَقِّ وَوَعَدتُّكُمۡ فَأَخۡلَفۡتُكُمۡۖ وَمَا كَانَ لِيَ عَلَيۡكُم مِّن سُلۡطَٰنٍ إِلَّآ أَن دَعَوۡتُكُمۡ فَٱسۡتَجَبۡتُمۡ لِيۖ فَلَا تَلُومُونِي وَلُومُوٓاْ أَنفُسَكُمۖ مَّآ أَنَا۠ بِمُصۡرِخِكُمۡ وَمَآ أَنتُم بِمُصۡرِخِيَّ إِنِّي كَفَرۡتُ بِمَآ أَشۡرَكۡتُمُونِ مِن قَبۡلُۗ إِنَّ ٱلظَّٰلِمِينَ لَهُمۡ عَذَابٌ أَلِيمٞ
Ir Šaitan (Šėtonas) sakys, kai reikalas buvo nuspręstas: „Iš tiesų, Allahas pažadėjo jums teisingą pažadą. Ir aš jums pažadėjau, bet aš išdaviau jus. Neturiu aš jums jokios valdžios, išskyrus tai, kad kviečiau jus, ir jūs man atsakėte. Taigi, nekaltinkite manęs, bet kaltinkite patys save. Aš negaliu padėti jums, nei jūs galite padėti man. Aš neigiu jūsų buvusį veiksmą – manęs (Šėtono) priskyrimą kaip partnerį Allahui (paklūstant man pasaulio gyvenime). Iš tiesų, skausminga kančia Zalimūn (daugiadieviams ir nusidėjėliams).“