Pranašo hadisų enciklopedija

Jis sakydavo takbir kiekvienoje privalomoje ir savanoriškoje maldoje per Ramadaną ir kt. Jis sakydavo takbir kai pradeda maldą ir kai nusilenkdia. Tada jis sakydavo: „Samia allahu liman chamidah“. Tada sakydavo: „Rabbana ua lakal-chamd“ prieš nusilenkdamas. Tada - takbir nusilenkęs. Tada - takbir pakėlęs galvą nuo nusilenkimo, tada vėl takbir nusilenkęs bei pakėlęs galvą po nusilenkimo. Po to jis sakydavo takbir pakilęs iš sėdimos padėties abu kartus. Jis tai darydavo kiekviename rakate, kol baigs maldą. Tada išeidamas jis sakydavo: „Prisiekiu Tuo, kurio Rankoje mano siela, mano malda panašiausia tarp jūsų Allaho Pasiuntinio maldai. Tokia buvo jo malda kol jis paliko šį pasaulį.“

„Atėjau pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, šėtonas įsiterpia tarp manęs ir mano maldos bei Korano recitavimo, suglumindamas mane.“ Taigi, Pasiuntinys pasakė: „Tai Šėtonas, vadinamas Khinzab. Jei pastebi jo poveikį, ieškok prieglobsčio pas Allahą ir tris kartus spjauk į kairę.“ Uthman pasakė: „Aš tai padariau, ir Allahas privertė jį (šėtoną) pasitraukti nuo manęs.““

„Kai meldžiatės, ištiesinkite eiles ir leiskite vienam iš jūsų vesti jus maldoje, o kai jis ištaria takbir, jūs taip pat ištarkite; kai jis recituoja {bet ne tų, kurie užsitraukė Tavo Pyktį, ir ne tų, kurie nuklydo.} [Koranas, sūra „Al-Faticha“ 1:7], sakykite „amyn“, ir Allahas jums atsakys. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia, jūs po jo taip pat ištarkite takbir, nusilenkite bei pakilkite iš nusilenkimo. Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sako: „Samijal-lahu liman chamidah“, turėtumėte pasakyti: „Allahumma rabbana ualakal-chamd“, ir Allahas jus išgirs, nes Visagalis pasakė Savo Pranašo liežuviu: „Allahas girdi tą, kuris Jį giria. Ir kai imamas sako takbir ir nusilenkia kniūbsčia, jūs taip pat darykite, nes imamas nusilenkia ir pakyla prieš jus.“ Tada Pasiuntinys pasakė: „Tai tolygu. Ir kai imamas sėdi per tašahud, pirmieji žodžiai turėtų būti: Attachijatu, attajibatu, assalauatu lilliah, assalamu alaika ajjuhan-nabij ua rachmatullahi ua barakatuh, assalamu alaina ua ala ibadil-lliahis-salichyn, ašhadu allia iliaha illiallah, ua ašhadu anna muchammadan abduhu ua rasūluh.“

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pradėdamas maldą, sakydamas takbir (Allahu akbar) prieš ir po ruku (nusilenkimo) pakeldavo rankas ties pečiais ir sakydavo: „sami allahu liman hamidah, rabbana va lakal hamd“ (Allahas girdi, kas Jį šlovina, Viešpatie, šlovė Tau). Per sudžud (pasilenkimą) jis to nedarė.

„Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) ištiesdavo nugarą po nusilenkimo, sakydavo: „Samia allahu liman chamidah, allahumma rabbana lakal-chamd mil-as-samauat ua mil-al-ard ua mil-a ma shi-ta min shai-in baad.““

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) išmokė mane tašahud, laikydamas mano ranką tarp jo rankų, kaip mokė mane sūras iš Korano: „At-tahijatu lillah, vas-sala-vatu vat-tajibat, as-salamu alaika ajuhan-nabiju va rahmatullahi va barakatuh, as-salamu alaina va ala ibadillahis-salihin, ašhadu alla ilaha illal-lah va ašhadu ana muchammadan abduhu va rasuluh.“ (Sveikinimai, maldos bei geri dalykai priklauso Allahui. Tebūnie tau ramybė, gailestingumas ir palaiminimai, Pranaše. Ramybė mums ir teisiems Allaho vergams. Liudiju, kad nėra jokio kito dievo išskyrus Allahą, ir liudiju, kad Muchammedas yra Jo tarnas ir Pasiuntinys). Kita formuluotė yra tokia: „Iš tiesų, Allahas yra Taikos Davėjas, taigi, kai kuris iš jūsų sėdi maldoje, tegul sako: „At-tahijatu lillah, vas-sala-vatu vat-tajibat, as-salamu alaika ajuhan-nabiju va rahmatullahi va barakatuh, as-salamu alaina va ala ibadillahis-salihin.“ Tai sakyti bus naudinga kiekvienam teisiam Allaho vergui danguje ir žemėje. Tada sako: „Ašhadu alla ilaha illal-lah va ašhadu ana muchammadan abduhu va rasluh. Taigi, leistina pasirinkti kurį nori maldavimą.“

„Man buvo įsakyta nusilenkti ant septynių kaulų: ant kaktos (ir jis dar parodė į nosį), plaštakų, kelių ir pėdų galų, taip pat nerišti drabužių ir plaukų.“

„Kai kurie vyrai atvyko pas Sahl Ibn Sad As-Saidi. Jie domėjosi, iš kokios medienos padarytas minbaras. Taigi, jie paklausė jo apie tai, ir jis atsakė: „Prisiekiu Allahu, aš žinau, iš ko jis pagamintas. Mačiau jį pirmą dieną, kai jis buvo pastatytas, ir mačiau kaip pirmą kartą Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atsisėdo ant jo. Pasiuntinys atsiuntė kažką pas vieną moterį iš ansar, kurios vardą paminėjo Sahl, sakyti jai: „Pasakyk savo vergui staliui, kad pagamintų man medžio gabalų, ant kurių galėčiau atsisėsti kalbėdamas su žmonėmis per pamokslą.“ Taigi, jis pagamino juos iš Tamarisko medienos iš Al-Ghaba (vietos netoli Madinos). Kai jis užbaigė savo darbą, atnešė Pasiuntiniui, kuris įsakė jį pastatyti čia. Tada pamačiau, kaip Allaho Pasiuntinys meldėsi ant jo ir pasakė takbir, ir tada nusilenkė, po to nusileido atgal ir grįžo prie minbaro pagrindo. Baigęs atsisuko į žmones ir pasakė: „O žmonės, aš tai pagaminau tik tam, kad galėtumėte sekti mano pavyzdžiu ir mokytis mano maldos.““