وَوَصَّيۡنَا ٱلۡإِنسَٰنَ بِوَٰلِدَيۡهِ إِحۡسَٰنًاۖ حَمَلَتۡهُ أُمُّهُۥ كُرۡهٗا وَوَضَعَتۡهُ كُرۡهٗاۖ وَحَمۡلُهُۥ وَفِصَٰلُهُۥ ثَلَٰثُونَ شَهۡرًاۚ حَتَّىٰٓ إِذَا بَلَغَ أَشُدَّهُۥ وَبَلَغَ أَرۡبَعِينَ سَنَةٗ قَالَ رَبِّ أَوۡزِعۡنِيٓ أَنۡ أَشۡكُرَ نِعۡمَتَكَ ٱلَّتِيٓ أَنۡعَمۡتَ عَلَيَّ وَعَلَىٰ وَٰلِدَيَّ وَأَنۡ أَعۡمَلَ صَٰلِحٗا تَرۡضَىٰهُ وَأَصۡلِحۡ لِي فِي ذُرِّيَّتِيٓۖ إِنِّي تُبۡتُ إِلَيۡكَ وَإِنِّي مِنَ ٱلۡمُسۡلِمِينَ
Ir Mes įsakėme žmogui būti pareigingu ir maloniu savo tėvams. Jį motina išnešiojo varge, ir pagimdė varge. Ir jo išnešiojimas ir atjunkymas trunka trisdešimt mėnesių. Ir kai jis suauga ir tampa stiprus, ir sulaukia keturiasdešimties metų, jis sako: „Mano Viešpatie, suteik man galios ir jėgų, kad galėčiau būti dėkingas už Tavo malonę, kurią Tu suteikei man ir mano tėvams, ir kad galėčiau daryti gerus darbus, kuriais būsi patenkintas. Ir padaryk mano palikuonis teisiais. Iš tiesų, aš atsisukau į Tave atgailaudamas, ir iš tiesų, aš esu iš musulmonų (paklūstančių Tavo valiai).