16 : 35
وَقَالَ ٱلَّذِينَ أَشۡرَكُواْ لَوۡ شَآءَ ٱللَّهُ مَا عَبَدۡنَا مِن دُونِهِۦ مِن شَيۡءٖ نَّحۡنُ وَلَآ ءَابَآؤُنَا وَلَا حَرَّمۡنَا مِن دُونِهِۦ مِن شَيۡءٖۚ كَذَٰلِكَ فَعَلَ ٱلَّذِينَ مِن قَبۡلِهِمۡۚ فَهَلۡ عَلَى ٱلرُّسُلِ إِلَّا ٱلۡبَلَٰغُ ٱلۡمُبِينُ
Ir tie, kurie priskirdavo Allahui kitus garbinime, sakė: „Jei Allahas būtų panorėjęs taip, nei mes, nei mūsų tėvai nebūtų garbinę ką kitą, o tik Jį, nei mes būtume uždraudę ką nors be Jo (Įsakymo).“ Taip darė ir tie, kurie buvo anksčiau jų. Tad, argi Pasiuntiniai yra įpareigoti kam nors kitam, nei tik aiškiai perduoti Žinią?“