Pranašo hadisų enciklopedija

„Visagalio Allaho akyse nėra nieko garbingesnio už maldavimą (dua).“

„Būk santūrus šioje žemėje, ir Allahas tave mylės, atsiskirk nuo žmonių turtų, ir jie tave mylės.“

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tarp dviejų sudžiūd sakydavo: „Rabbighfir ly, rabbighfir ly.“

Vienas žmogus kreipėsi į Pasiuntinį, ramybė ir Allaho palaima jam, klausdamas: „O Allaho Pasiuntiny, mes keliaujame jūra ir pasiimame tik truputį gėlo vandens. Jei naudosime jį vudu (apsiplovimui), liksime be geriamojo vandens. Ar galime atlikti vudu jūros vandeniu?“ Į tai Pasiuntinys, ramybė ir Allaho palaima jam, atsakė: „Jos vanduo – tyras, o jos nugaišusius gyvūnus leistina valgyti.“

Aš buvau kelionėje su Pranašu, ramybė ir Allaho palaima jam. Vieną rytą buvau arti jo, kai mes pajudėjome, tad pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, informuok mane apie darbą, kuris įves mane į rojų ir laikys toli nuo pragaro.“ Jis atsakė: „Tu paklausei manęs apie didelį dalyką, kuris iš tiesų yra lengvas tam, kam Allahas padaro jį lengvu. Garbink Allahą ir nepriskirk Jam jokio partnerio, atlik maldą, duok zakatą, pasninkauk Ramadano mėnesį ir atlik hadžą.“ Tada jis pridūrė: „Ar tau parodyti gėrio vartus? Pasninkas yra skydas, labdara užgesina nuodėmęs taip, kaip vanduo užgesina ugnį, o žmogaus malda nakties tamsoje...“ Tada jis recitavo: „{Jų šonai apleidžia jų lovas..} iki kitos eilutės pabaigos.“ [Koranas, sūra „Nusilenkimas“ 32:16-17]. Tada jis pasakė: „Ar informuoti tave apie viso to esmę, ramstį ir viršūnę?“ Aš atsakiau: „Taip, o Allaho Pasiuntiny.“ Jis pasakė: „Viso to esmė yra islamas, jo ramstis yra malda, o jo viršūnė yra džihadas.“ Tada jis tarė: „Ar tau parodyti tai, kas laiko visa tai kartu?“ Aš atsakiau: „Taip, o Allaho Pranaše.“ Tuomet jis parodė savo liežuvį ir pasakė: „Saugok tai.“ Aš paklausiau: „O Allaho Pranaše, ar mes būsime laikomi atsakingais už tai, ką kalbame?“ Jis atsakė: „Tegul tavo motina tavęs netenka, o Muaz. Kas gi kitas įmeta žmones į pragarą ant jų veidų ar ant jų nosių, jei ne jų liežuvių derlius?“

kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tarp dviejų nusilenkimų sakydavo: „Allahumma-ghfir li varhamni va afini vahdini varzukni (O Allah, atleisk man, pasigailėk manęs, suteik man saugumą, vesk mane ir aprūpink mane).“