Pranašo hadisų enciklopedija

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) nebuvo nei nepadorus, nei vartodavo nešvankią kalbą ir sakydavo: „Iš tiesų, geriausi iš jūsų yra tie, kurie turi geriausias manieras.“

Vienas vyras valgė kaire ranka Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) akivaizdoje, taigi Pranašas jam pasakė: „Valgyk dešine ranka.“ Vyras pasakė: „Aš negaliu.“ Po to Pranašas pasakė: „Tegu tu nesugebėsi to padaryti.“ Jam sutrukdė tik arogancija. Salama pasakė: Po to jis negalėjo pakelti dešinės rankos iki burnos.

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam), atpasakodamas nuo Visagalio Viešpaties, tarė: „Tarnas padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes.“ Tada tarnas vėl padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes.“ Tada tas tarnas vėl padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes. Taigi daryk, ką nori, nes Aš atleidau tau.““

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) kiekvieną naktį eidamas miegoti, suglausdavo delnus ir pūsdavo į juos kartodamas sūras Al-Ikhlas, Al-Falak ir An-Nas, tada jis apsibraukdavo rankomis kuo daugiau kūno dalių, pradedant nuo galvos ir veido bei kūno priekio. Jis tai darydavo tris kartus.

„Venkite septynių pražūtingų nuodėmių.“ Jie (žmonės) paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kokios jos?“ Jis atsakė: „Susieti partnerius šalia Allaho, burtininkauti, nužudyti žmogų, kurį nužudyti Allahas uždraudė, išskyrus įstatyminę teisę, lupikauti (riba), praryti našlaičio turtą, pabėgti iš mūšio lauko, ir šmeižti skaisčias, nekaltas ir tikinčias moteris.“

„Nė vienas iš jūsų netiki, kol nelinki savo broliui to, ko linki pats sau.“

Aš jojau už Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ant asilo, vardu „Ufair“. Pranašas paklausė: „O Muaz, ar tu žinai, kokia yra Allaho teisė į Savo tarnus ir kokia tarnų teisė į Jį?“ Atsakiau: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Jis pasakė: „Allaho teisė į Savo tarnus yra ta, kad Jį garbintų ir nesietų partnerių su Juo. Tarnų teisė į Allahą yra ta, kad Jis nebaustų tų, kurie nesieja partnerių su Juo.“ Aš paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny, ar neturėčiau pranešti žmonėms apie šią gerą žinią?“ Jis atsakė: „Nepranešk jiems, kad jie nepriklausytų tik nuo to.“

Iš tiesų, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) vieną kartą atėjo prie savo kompanjonų, sėdinčių ratu, ir paklausė: „Kas privertė jus sėdėti kartu?“ Jie pasakė: „Mes sėdėjome kartu, kad prisimintume Allahą ir šlovintume Jį už tai, kad jis vedė mus į islamą ir suteikė mums malonę.“ Jis pasakė: „Prisiekite Allahu, ar niekas kitas neprivertė jus sėdėti kartu?“ Jie pasakė: „Prisikiame Allahu, niekas kitas neprivertė mūsų sėdėti kartu.“ Pranašas pasakė: „Iš tiesų, aš neprašiau jūsų prisiekti, nes įtariu jus, bet Džibryl (arkangelas Gabrielius) atėjo ir man pasakė, kad Visagalis Allahas giriasi jumis prieš kitus angelus.“