Pranašo hadisų enciklopedija

„Teismo diena ateis tik tada, kai saulė pakils iš vakarų - kai žmonės tai pamatys, visi patikės. Bet tai bus laikas, kai {nieko gero tai nepadarys žmogui, kad jis tada patikėtų, jei jis prieš tai netikėjo, nei įgijo gerą (darydamas teisingus darbus) per savo Tikėjimą.} [Koranas, sūra „Užkardos“ 6:158]. Teismo diena išties ateis (taip netikėtai), kad du žmonės, tarp savęs pasitiesę drabužį, negalės užbaigti savo sandorio, ir nesugebės jo sulankstyti. Išties, ateis Teismo diena, kai žmogus neš savo kupranugario pieną, bet negalės jo išgerti. Išties, ateis Teismo diena, kai žmogus nesugebės paruošti dubens, kad pagirdytų iš jo gyvulius. Ir ateis Teismo diena, kai vienas iš jūsų pakels maistą prie burnos, bet negalės jo valgyti.“

Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) gulėjo mirties patale, jis vis traukė savo antklodę ant veido, o kai blogai jautėsi, atidengdavo veidą ir sakydavo būdamas tokioje būsenoje: „Tebūnie Allaho prakeiksmas žydams ir krikščionims, nes jie laikė savo pranašų kapus garbinimo vietomis.“ Jis norėjo mus perspėti apie tai, ką jie padarė.

„Kas įveda į šią mūsų religiją ką nors, kas jai nepriklauso, tai bus atmesta.“ [Bendru sutarimu] Muslim formuluotė: „Kas daro tai, kas neatitinka mūsų religijos, bus atmesta.“

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atėjo pas mane, kai aš uždengiau spintelę audiniu, ant kurio buvo nupiešti paveikslai. Tai pamatęs, jis jį suplėšė, pasikeitė jo veido išraikša ir jis pasakė: „O Aiša, žmonės, kurie Teismo dieną gaus griežčiausią bausmę, bus tie, kurie bando kopijuoti Allaho kūrinius“. Aiša pasakė: „Taigi, mes jį suplėšėme ir padarėme vieną ar dvi pagalvėles.“

„Mirtis bus išnešta juodai balto avino pavidalu. Tada bus sušukta: „O rojaus žmonės!“ Jie išties kaklus ir atidžiai sužiurs. Tada bus paklausta: „Ar žinote (rojaus žmonės) kas tai yra?“ Jie atsakys: „Taip, tai mirtis.“ Tuomet jie visi bus pamatę aviną, o po to vėl bus sušukta: „O pragaro žmonės!“ Jie išties kaklus ir atidžiai sužiurs. Tada bus paklausta: „Ar žinote (pragaro žmonės) kas tai yra?“ Jie atsakys: „Taip, tai mirtis.“ Ir jie visi bus pamatę aviną. Paskui jis bus paskerstas, o šauklys šauks: „O rojaus žmonės, amžinybė jums ir jokios mirties, o pragaro žmonės, amžinybė jums ir jokios mirties.“] Tada Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) recitavo: { Ir perspėk juos (Muchammedai ﷺ) apie sielvarto ir apgailestavimo Dieną, kai reikalas yra nuspręstas, kol (dabar) jie yra nerūpestingoje būsenoje ir jie netiki.} [Koranas, sūra „Marjam (Marija)“ 19:39]. Tai yra - šiojo gyvenimo žmonės yra nerūpestingi { ir jie netiki.} [Koranas, sūra „Marjam (Marija)“ 19:39].

Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) gavo dieviškąjį apreiškimą būdamas keturiasdešimties. Jis praleido 13 metų Mekkoje. Tada jam buvo liepta migruoti į Mediną, kur išbuvo 10 metų. Tada jis ten mirė.

Aš jojau už Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ant asilo, vardu „Ufair“. Pranašas paklausė: „O Muaz, ar tu žinai, kokia yra Allaho teisė į Savo tarnus ir kokia tarnų teisė į Jį?“ Atsakiau: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Jis pasakė: „Allaho teisė į Savo tarnus yra ta, kad Jį garbintų ir nesietų partnerių su Juo. Tarnų teisė į Allahą yra ta, kad Jis nebaustų tų, kurie nesieja partnerių su Juo.“ Aš paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny, ar neturėčiau pranešti žmonėms apie šią gerą žinią?“ Jis atsakė: „Nepranešk jiems, kad jie nepriklausytų tik nuo to.“

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) vedė mums fadžr maldą Al-Hudaibija kaime, naktį po lietaus. Baigdamas maldą, jis atsisuko į žmones ir tarė: „Ar žinote, ką jūsų Viešpats pasakė?“ Jie atsakė: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Pranašas tarė: „Allahas pasakė: Kai kurie Mano tarnai rytą išėjo kaip tikintys Manimi, o kiti kaip netikintys. Tas, kuris sako: Dėl Allaho malonės ir gailestingumo mums iškrito lietus - tiki Manimi ir netiki žvaigždėmis, o tas, kuris sako: Mums iškrito lietus, pakilus tokiai ir tokiai žvaigždei - netiki Manimi ir tiki žvaigždėmis.“