Pranašo hadisų enciklopedija

„Grupė politeistų, kurie daug žudė ir darė nelegalius lytinius santykius, atėjo pas Muchammedą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir pasakė: „Tai, ką tu sakai ir kvieti žmones, yra tikrai gerai. Jei tik galėtum pasakyti mums, kad yra atpirkimas už tai, ką padarėme. Po to buvo atskleista nauja Korano eilutė: {Ir tie, kurie nesišaukia jokių kitų dievų šalia Allaho, nei žudo tą sielą, kurią Allahas uždraudė nužudyti, išskyrus dėl teisingos priežasties, nei užsiima neleistinais intymiais santykiais} [Koranas, sūra „Atskyrimas“ 25:68]. Ir taip pat: {Sakyk: „O Mano vergai, kurie nusižengėte prieš save patys (darydami blogus darbus ir nuodėmes). Nebūkite neviltyje dėl Allaho Gailestingumo,} [Koranas, sūra „Minios“ 39:53].“

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) vedė mums fadžr maldą Al-Hudaibija kaime, naktį po lietaus. Baigdamas maldą, jis atsisuko į žmones ir tarė: „Ar žinote, ką jūsų Viešpats pasakė?“ Jie atsakė: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Pranašas tarė: „Allahas pasakė: Kai kurie Mano tarnai rytą išėjo kaip tikintys Manimi, o kiti kaip netikintys. Tas, kuris sako: Dėl Allaho malonės ir gailestingumo mums iškrito lietus - tiki Manimi ir netiki žvaigždėmis, o tas, kuris sako: Mums iškrito lietus, pakilus tokiai ir tokiai žvaigždei - netiki Manimi ir tiki žvaigždėmis.“

Vienas vyras pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, ar būsime nubausti už tai, ką padarėme džahilijos laikais (iki islaminio nežinojimo)?“ Pranašas atsakė: „Tas, kuris daro gera priėmęs islamą, nebus nubaustas už tai, ką padarė per džahiliją, o tas, kuris daro blogį priėmęs islamą, bus nubaustas už ankstesnius ir vėlesnius poelgius.“

„Islamas pastatytas ant penkių ramsčių: liudijimo, kad nėra kito dievo tik Vienintelis Allahas ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys; maldų atlikimo; išmaldos mokėjimo; piligrimystės atlikimo; pasninkavimo Ramadano mėnesį.“

„Man buvo įsakyta kovoti su žmonėmis tol, kol jie nepaliudys, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą ir kad Muhammedas yra Allaho Pasiuntinys, atlikti maldą ir sumokėti zakatą; jei jie tai daro, jie apsaugo nuo manęs savo kraują ir turtą, išskyrus per islamo taisyklių ribas, ir jie vėliau atsiskaitys su Allahu“.

kad jis pasakė Pasiuntiniui: „Jei sutiksiu vieną iš netikinčiųjų ir mes abu kovosime ir Jis kardu nukirs vieną mano ranką, tada pasisleps už medžio ir pasakys: 'Aš atsiduodu Allahui.' O Allaho Pasiuntiny, ar turėčiau jį nužudyti po to, kai jis tai pasakė?“ Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atsakė: „Nežudyk jo.“ Jis paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, jis nukirto vieną mano ranką, o tik tada tai pasakė.“ Pasiuntinys atsakė: „Nežudyk jo, nes jei jį nužudysi, jis bus tokioje pačioje padėtyje, kaip tu buvai prieš jį nužudydamas, o tu būsi tokioje pačioje padėtyje, kaip jis buvo prieš pasakydamas tuos žodžius.“

„Tikinčiuosius jų abipusiu gailestingumu, meile ir užuojauta rasite kaip vieną kūną: jei kenčia vienas iš jo organų, visas kūnas reaguos nemiga ir karščiavimu.“

„Labiausiai slegiančios maldos veidmainiams yra iša ir fadžr maldos. Jei jie žinotų to nuopelnus, jie ateitų jas melstis, net jei tektų šliaužioti. Jau beveik ketinau pakviesti žmones į maldą, ir paskirti vyrą, kuris vestų maldą bei išeiti kartu su kai kuriais vyrais, turinčiais malkų ryšulius, pas žmones, kurie nedalyvauja maldoje, ir sudeginti juos savo namuose ugnimi.“