Pranašo hadisų enciklopedija

„Aš užsirašydavau viską, ką girdėjau iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), kad įsiminčiau. Kuraišo (genties) žmonės man liepė tai nedaryti sakydami: „Ar tu užsirašysi viską, ką girdi iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), o Pasiuntinys yra žmogus, kuris kalba ir pykčio, ir pasitenkinimo metu?“ Taigi, aš nuo tada nustojau rašyti ir paminėjau tai Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam). Jis parodė pirštu į savo burną ir pasakė: „Rašyk, nes prisiekiu Tuo, kurio rankoje yra mano siela, kad iš to nieko neišeina, išskyrus tiesą.““

Iškeliavau su Bani Amir žmonių grupe pas Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam). Mes sakėme: „Tu esi mūsų vadovas“. Jis pasakė: „Vadovas yra Allahas“. Mes pasakėme: „Tu esi geriausias tarp mūsų palaiminimu ir didžiausias tarp mūsų dosnumu“. Jis atsakė: „Sakyk, ką nori pasakyti, arba dalį to, ką nori pasakyti, bet (pagirdamas mane) neleisk, kad šėtonas tave sugundytų perdėti.“

„Štai! Netrukus hadisas iš manęs bus perduotas vyrui, kuris guli ant minkštasuolio ir sako: „Tarp mūsų ir jūsų yra Allaho knyga. Taigi, ką joje randame leistina, mes laikome teisėtu (halal), ir visa, ką joje randame neleistina, laikome neteisėta (haram).“ Iš tikrųjų, ką Pasiuntinys padarė neteisėtu, tai yra tas pats, ką Allahas padarė neteisėtu.