Pranašo hadisų enciklopedija

kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) jojo su Muaz, ir Pranašas tarė: „O Muaz Ibn Džabal“, jis atsakė: „Štai aš tavo paslaugoms, o Allaho Pasiuntiny.“ Tai buvo pasakyta tris kartus. Tada Pranašas pasakė: „Kiekvienas, kuris nuoširdžiai liudija, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą ir kad Muchammedas yra Jo tarnas bei Pasiuntinys, Allahas uždraus jam Pragarą.“ Muaz pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, ar neturėčiau apie tai pranešti žmonėms, kad jie džiaugtųsi?“ Jis atsakė: „Tada jie pasikliaus vien tuo.“ Ir Muaz papasakojo apie šį hadisą savo mirties metu, kad išvengtų žinių slėpimo nuodėmės.“

„Kai kurie žmonės teiravosi Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam) apie būrėjus, o jis jiems pasakė: „Jie niekas.“ Jie sakė: „O Allaho Pasiuntiny, bet kartais jie numato teisingas prognozes.“ Pasiuntinys atsakė: „Tai tiesos žodis, kurį džinas pačiumpa ir šnabžda savo meistrui į ausis kaip višta. Tada jie sumaišo tą tiesą su daugiau nei šimtu melų.““

„Nesėdėkite ant kapų ir nesimelskite prieš juos.“

Iš tiesų, Allahas pasakė: „Kas rodo priešiškumą pamaldžiam mano garbintojui, skelbiu prieš jį karą. O pats mylimiausias Man iš visko, ką mano tarnas daro, siekdamas priartėti prie Manęs, yra tai, ką aš jam pavedžiau kaip pareigą. Ir Mano tarnas sieks priartėti prie Manęs per papildomą garbinimą (navafil), kol aš jį pamilsiu. Kai Aš jį mylėsiu, tapsiu jo klausa, kuria jis klauso, ir jo regėjimu, kuriuo jis regi, ir ranka, kuria jis ima, ir koja, kuria jis vaikščioja. Ir jei jis Manęs ko nors prašo, Aš tikrai jam tai duosiu, o jei jis ieško Mano apsaugos, Aš jį tikrai apsaugosiu.“

Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) gulėjo mirties patale, jis vis traukė savo antklodę ant veido, o kai blogai jautėsi, atidengdavo veidą ir sakydavo būdamas tokioje būsenoje: „Tebūnie Allaho prakeiksmas žydams ir krikščionims, nes jie laikė savo pranašų kapus garbinimo vietomis.“ Jis norėjo mus perspėti apie tai, ką jie padarė.

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atėjo pas mane, kai aš uždengiau spintelę audiniu, ant kurio buvo nupiešti paveikslai. Tai pamatęs, jis jį suplėšė, pasikeitė jo veido išraikša ir jis pasakė: „O Aiša, žmonės, kurie Teismo dieną gaus griežčiausią bausmę, bus tie, kurie bando kopijuoti Allaho kūrinius“. Aiša pasakė: „Taigi, mes jį suplėšėme ir padarėme vieną ar dvi pagalvėles.“

Aš jojau už Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) ant asilo, vardu „Ufair“. Pranašas paklausė: „O Muaz, ar tu žinai, kokia yra Allaho teisė į Savo tarnus ir kokia tarnų teisė į Jį?“ Atsakiau: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Jis pasakė: „Allaho teisė į Savo tarnus yra ta, kad Jį garbintų ir nesietų partnerių su Juo. Tarnų teisė į Allahą yra ta, kad Jis nebaustų tų, kurie nesieja partnerių su Juo.“ Aš paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny, ar neturėčiau pranešti žmonėms apie šią gerą žinią?“ Jis atsakė: „Nepranešk jiems, kad jie nepriklausytų tik nuo to.“

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) vedė mums fadžr maldą Al-Hudaibija kaime, naktį po lietaus. Baigdamas maldą, jis atsisuko į žmones ir tarė: „Ar žinote, ką jūsų Viešpats pasakė?“ Jie atsakė: „Allahas ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“ Pranašas tarė: „Allahas pasakė: Kai kurie Mano tarnai rytą išėjo kaip tikintys Manimi, o kiti kaip netikintys. Tas, kuris sako: Dėl Allaho malonės ir gailestingumo mums iškrito lietus - tiki Manimi ir netiki žvaigždėmis, o tas, kuris sako: Mums iškrito lietus, pakilus tokiai ir tokiai žvaigždei - netiki Manimi ir tiki žvaigždėmis.“