Pranašo hadisų enciklopedija

Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) ištardavo takbir maldos pradžioje, jis kurį laiką tylėdavo prieš pradėdamas recituoti. Aš pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, tebūnie mano tėvas ir motina tau paaukoti! Per savo tylą tarp takbir ir recitavimo, ką sakai?“ Jis pasakė: „Aš sakau: Allahumma baid baini va baina khatajaja kama ba-adta bainal-mašriki val-maghrib. Allahumma nakkini min khatajaja kama junakkath-thaubul-abjadu minad-danas. Allahummagh-silni min khatajaja bith-thaldži val-ma-i val-barad. (O Allahe, atitolink mane nuo mano nuodėmių, kaip Tu atitolinai rytus nuo vakarų. O Allahe, apvalyk mane nuo mano nuodėmių, kaip baltas drabužis yra nuvalytas nuo nešvarumų. O Allahe, nuplauk mano nuodėmes vandeniu, sniegu ir kruša.)“

kad kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) baigdavo savo maldą, jis tris kartus prašydavo Allaho atleidimo ir sakydavo: „Allahumma antas-salam, va minkas-salam, tabarakta zal-džalali val-ikram“ (O Allah, Tu esi As-Salam (ramybė, tobulumas), ir ramybė kyla iš Tavęs. Palaimintas Tu, šlovės ir garbės Turėtojas). Al-Valid pasakė: Aš pasakiau Al-Auzai: „Kaip prašyti Allaho atleidimo?“ Jis atsakė: Sakyti astaghfirullah, astaghfirullah (Aš ieškau atleidimo pas Allahą, aš ieškau atleidimo pas Allahą).“

„Kas po kiekvienos privalomos maldos recituoja ajatul-kursi, tam niekas netrukdys patekti į rojų, išskyrus mirtį.“

„Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) ištiesdavo nugarą po nusilenkimo, sakydavo: „Samia allahu liman chamidah, allahumma rabbana lakal-chamd mil-as-samauat ua mil-al-ard ua mil-a ma shi-ta min shai-in baad.““

„Kas po kiekvienos maldos trisdešimt tris kartus šlovina Allahą (subhanallah), trisdešimt tris kartus giria Allahą (alhamdulilliah) ir trisdešimt tris kartus skelbia Allaho didybę (Allahu akbar), tai yra devyniasdešimt devynis kartus, ir užbaigia šimtą sakydamas: La ilaha illallah vahdahu la šarika lah, lahul-mulku va lahul-hamd va huva ala kulli šai-in kadir (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą vienintelį, neturintį partnerio. Jam priklauso valdžia ir šlovė, ir Jis visagalis viskam), jo nuodėmės bus atleistos, net jei jos būtų lyg jūros putos.“

Ibn Az-Zubair (tebūnie Allahas juo patenkintas) sakydavo po kiekvienos maldos po taslim (atsisveikinimo): „La ilaha illa Allah, vahdahu la šarika lah, lahul-mulku va lahul-hamd, va huva ala kulli šai-in kadir, la haula va la kuvata illa billah, la ilaha illa Allahu va la nabudu illa ijah, lahun-nimatu val-fadl, va lahus-sana-ul-hasan, la ilaha illa Allah, mukhlisina lahud-din, va lau karihal-kafirun.“ (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, Vieną, be partnerio. Jam priklauso viešpatavimas ir šlovė, ir Jis turi galią viskam. Nėra jokios galios ar jėgos, išskyrus Allahą. Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, ir mes garbiname tik Jį. Jam priklauso palaiminimas, malonė ir visiška šlovė. Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, mes nuoširdžiai Jam atsidavę, net jei netikintiesiems tai gali nepatikti).“ Ir pridėjo: „Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) šiais žodžiais po kiekvienos maldos švęsdavo Allaho vienybę.“

kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) paėmė jo ranką ir pasakė: „O Muaz, prisiekiu Allahu, aš tave myliu.“ Jis pridūrė: „Patariu tau, o Muaz, niekada nepraleisti progos po kiekvienos maldos sakyti: Allahumma aini ala dhikrika va šukrika va husni ibadatik (O Allahe, padėk man Tave atsiminti, Tau dėkoti ir Tave tobulai garbinti).“

„Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) po kiekvienos privalomos maldos sakydavo: „Lia iliaha illia Allah, uachdahu lia šaryka liah, lahul-mulku ua lahul-chamd ua hua ala kulli šai-in kadyr, allahumma lia mani-a lima atait ua lia mu-tija lima manat ua lia janfa-u dhal-džaddi minkal-džadd.“