Pranašo hadisų enciklopedija

„Kai Allahas sukūrė rojų ir pragarą, Jis pasiuntė Džibrilį (angelą Gabrielių) (ramybė jam) į rojų ir pasakė: „Pažiūrėk į jį ir ką aš jame paruošiau jo gyventojams.“ Taigi, Džibrilis pažvelgė, grįžo ir pasakė: „Prisiekiu Tavo garbe, kiekvienas, kuris apie tai išgirs - ten įeis.“ Tada Allahas davė įsakymą, kad rojus būtų apsuptas sunkumais ir tarė: „Grįžk ir pažiūrėk į tai, ką aš jame paruošiau jo gyventojams.“ Taigi, jis grįžo ir rado rojų apsuptą sunkumais ir pasakė: „Prisiekiu Tavo garbe, aš abejoju ar kažkas ten pateks.“ Allahas tarė: „Eik į pragarą ir pažiūrėk ką aš jame paruošiau jo gyventojams.“ Taigi, Džibrilis pažvelgė ir pamatė, kad pragaro dalys kaupiasi viena ant kitos. Grįžo ir pasakė: „Prisiekiu Tavo garbe, niekas į jį neįeis.“ Tada Allahas davė įsakymą, kad pragaras būtų apsuptas troškimais. Tada pasakė Džibriliui: „Grįžk ir pažiūrėk.“ Jis pažvelgė ir pamatė tuos troškimus. Grįžęs tarė: „Prisiekiu Tavo garbe, bijau, kad niekas nuo jo nebus išgelbėtas.“

Vieną dieną Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė mums iškalbingą įspėjimą, kuris privertė širdis išsigąsti, o akis - ašaroti. Tada kažkas pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, tai įspėjimas žmogaus, kuris netrukus mus paliks; taigi, patark mums.“ Jis pasakė: „Patariu jums bijoti Allaho, klausytis ir paklusti Jam, net jei esate vergas iš Abisinijos. Po manęs pamatysite didžiulę nesantaiką. Taigi, tvirtai laikykitės mano sunnos ir teisingai vadovaujamų kalifų sunnos. Įsikąskite į tai krūminiais dantimis. Saugokitės naujai įvestų dalykų (religijoje), nes kiekvienas naujai įvestas dalykas yra suklaidinimas.“

„Aš užsirašydavau viską, ką girdėjau iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), kad įsiminčiau. Kuraišo (genties) žmonės man liepė tai nedaryti sakydami: „Ar tu užsirašysi viską, ką girdi iš Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), o Pasiuntinys yra žmogus, kuris kalba ir pykčio, ir pasitenkinimo metu?“ Taigi, aš nuo tada nustojau rašyti ir paminėjau tai Pasiuntiniui (ramybė ir Allaho palaima jam). Jis parodė pirštu į savo burną ir pasakė: „Rašyk, nes prisiekiu Tuo, kurio rankoje yra mano siela, kad iš to nieko neišeina, išskyrus tiesą.““

Iškeliavau su Bani Amir žmonių grupe pas Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam). Mes sakėme: „Tu esi mūsų vadovas“. Jis pasakė: „Vadovas yra Allahas“. Mes pasakėme: „Tu esi geriausias tarp mūsų palaiminimu ir didžiausias tarp mūsų dosnumu“. Jis atsakė: „Sakyk, ką nori pasakyti, arba dalį to, ką nori pasakyti, bet (pagirdamas mane) neleisk, kad šėtonas tave sugundytų perdėti.“

Kai Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) įeidavo į mečetę, jis sakydavo: „Aūzu billahil-azym, ua biuadžhihil-karym, ua sultanihil-kadym minaš-šaitanir-radžym“ (ieškau prieglobsčio pas Allahą, Didįjį, Jo kilnų Veidą ir amžiną valdžią nuo prakeiktojo šėtono).“ Jie paklausė: „Ar tik tiek?“ Aš atsakiau: „Taip“. Tada Pranašas pasakė: „Kai žmogus taip pasako, šėtonas sako: „Jis yra apsaugotas nuo manęs visą likusią dieną“.“

„Vienas vyras atėjo pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny, kam nors iš mūsų gali kilti tokių minčių - tai netiesiogiai nurodant - kad jis mieliau pavirs pelenais, o ne kalbės apie jas.“ Pranašas pasakė: „Allahas yra Didžiausiasis, Allahas yra Didžiausiasis, garbė Allahui, kuris sumažino šėtono sąmokslą iki šnabždesio.“

„Štai! Netrukus hadisas iš manęs bus perduotas vyrui, kuris guli ant minkštasuolio ir sako: „Tarp mūsų ir jūsų yra Allaho knyga. Taigi, ką joje randame leistina, mes laikome teisėtu (halal), ir visa, ką joje randame neleistina, laikome neteisėta (haram).“ Iš tikrųjų, ką Pasiuntinys padarė neteisėtu, tai yra tas pats, ką Allahas padarė neteisėtu.

„Nesakykite: „Ko nori Allahas ir kažkas [kitas]“, o sakykite: „Ko nori Allahas ir po to - kažkas.“