Pranašo hadisų enciklopedija

„Kai Allahas sukūrė rojų ir pragarą, Jis pasiuntė Džibrilį (angelą Gabrielių) (ramybė jam) į rojų ir pasakė: „Pažiūrėk į jį ir ką aš jame paruošiau jo gyventojams.“ Taigi, Džibrilis pažvelgė, grįžo ir pasakė: „Prisiekiu Tavo garbe, kiekvienas, kuris apie tai išgirs - ten įeis.“ Tada Allahas davė įsakymą, kad rojus būtų apsuptas sunkumais ir tarė: „Grįžk ir pažiūrėk į tai, ką aš jame paruošiau jo gyventojams.“ Taigi, jis grįžo ir rado rojų apsuptą sunkumais ir pasakė: „Prisiekiu Tavo garbe, aš abejoju ar kažkas ten pateks.“ Allahas tarė: „Eik į pragarą ir pažiūrėk ką aš jame paruošiau jo gyventojams.“ Taigi, Džibrilis pažvelgė ir pamatė, kad pragaro dalys kaupiasi viena ant kitos. Grįžo ir pasakė: „Prisiekiu Tavo garbe, niekas į jį neįeis.“ Tada Allahas davė įsakymą, kad pragaras būtų apsuptas troškimais. Tada pasakė Džibriliui: „Grįžk ir pažiūrėk.“ Jis pažvelgė ir pamatė tuos troškimus. Grįžęs tarė: „Prisiekiu Tavo garbe, bijau, kad niekas nuo jo nebus išgelbėtas.“

„Arčiausiai prie Savo tarno Viešpats būna paskutinę nakties dalį, taigi, jei gali būti iš tų, kurie tuo metu prisimena Allahą, tada būk.“

Išėjome lietingą ir itin tamsią naktį, ieškodami Allaho Pasiuntinio (ramybė ir Allaho palaima jam), kad jis vestų mus maldoje. Aš jį pasivijau, o jis pasakė: „Pasakyk“, bet aš nieko nesakiau. Tada jis pasakė: „Pasakyk“, ir vėl aš nieko nesakiau. Jis pasakė: „Pasakyk“. Aš atsakiau: „Ką turėčiau pasakyti?“ Jis pasakė: „Sakyk {„Jis yra Allahas, (Kuris yra) Vienas.“} ir Al-Muavizatain (Sūros Al-Falak ir An-Nas) tris kartus vakare ir ryte, tai suteiks tau apsaugą nuo visko. “

„Geriausias zikr (Allaho minėjimas) yra lia iliaha illial-lah (nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą), ir geriausias dua (maldavimas) yra alhamdulilliah (šlovė Allahui).“

«Kas tris kartus vakare ištars: „Vardan Allaho, kurio vardu niekam nepakenkta nei žemėje, nei danguje, ir Jis yra visa Girdintis, visa Žinantis.“, to neužklups staigi nelaimė iki ryto. O kas tai ištars tris kartus ryte – to neužklups nelaimė iki vakaro.» Aban Ibn Usman ištiko paralyžius, ir žmogus, išgirdęs iš jo šį hadisą, nustebęs pažvelgė į jį. Aban jam atsakė: „Kodėl taip į mane žiūri? Prisiekiu Allahu, aš nemelavau apie Usman, o jis nemelavo apie Pranašą. Tačiau tą dieną, kai su manimi nutiko ši nelaimė, buvau supykęs ir pamiršau ištarti šį maldavimą.“

„Nėra žmogaus, kuris padaręs nuodėmę atsikelia ir apsivalo, tada meldžiasi ir prašo Allaho atleidimo, išskyrus tai, kad Allahas jam atleidžia.“ Tada Pranašas recitavo šią eilutę: {O tiems, kurie atlikę ką nors gėdingo arba nusidėję blogiu, prisimena Allahą ir prašo atleidimo už jų nuodėmes} [Koranas, sūra „Imrano giminė“ 3:135].

Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) niekada nepraleisdavo šių maldavimų ryte ir vakare: „O Allahe, prašau Tavojo pasigailėjimo ir gerovės šiame gyvenime bei kitame. O Allahe, prašau Tavojo pasigailėjimo ir gerovės mano religijoje ir žemiškuose reikaluose, ir mano šeimoje, ir mano turtuose. O Allahe, pridenk mano trūkumus ir numaldyk mano nerimą. O Allahe, sergėk mane iš priekio ir iš užnugario, ir iš dešinės, ir iš kairės, ir iš viršaus. Ir aš ieškau prieglobsčio pas Tave idant nebūčiau prarytas žemės.“

„Žmogus niekada neįpildė blogesnio indo už savo skrandį. Žmogui užtenka kelių kąsnių, kad išlaikytų tiesią nugarą. Jei vis dėlto reikia valgyti daugiau, tegul būna vienas trečdalis skrandžio skiriamas maistui, vienas trečdalis gėrimui, o vienas trečdalis – kvėpavimui (tuščias).“