Pranašo hadisų enciklopedija

„Kas pamiršta maldą, turi ją atlikti iškart, kai tik ją prisimena; už ją nėra jokio kito išpirkimo, išskyrus tai. {ir atlik maldas Mano prisiminimui.} [Koranas, sūra „Ta Ha“ 20:14].“

„Tas, kuris penktadienį atlieka ghusl, kaip ghusl po lytinių santykių, ir tada eina [į mečetę], tarsi aukojo [Allaho labui] kupranugarį; tas, kuris eina per antrą valandą, tarsi aukojo karvę; tas, kuris eina per trečią valandą, tarsi aukojo raguotą aviną; tas, kuris eina per ketvirtą valandą, tarsi aukojo vištą; o tas, kuris eina per penktą valandą, tarsi aukojo kiaušinį. Kai imamas pradeda, angelai ateina pasiklausyti zikr.“

„Usman Ibn Afan (tebūnie Allahas juo patenkintas) norėjo atstatyti Pranašo mečetę, bet žmonėms ši idėja nepatiko ir jie norėjo, kad jis paliktų ją tokią, kokia yra. Po to jis pasakė: „Girdėjau Allaho Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Tam, kuris stato mečetę vardan Allaho, Jis pastatys jam tokią pačią rojuje.““

„Trys žmonės, kurių veiksmai neužrašomi: miegantis žmogus - kol pabunda, vaikas - kol užauga, ir beprotis - kol atgauna nuovoką.“

„Man buvo įsakyta nusilenkti ant septynių kaulų: ant kaktos (ir jis dar parodė į nosį), plaštakų, kelių ir pėdų galų, taip pat nerišti drabužių ir plaukų.“

„Kai kurie vyrai atvyko pas Sahl Ibn Sad As-Saidi. Jie domėjosi, iš kokios medienos padarytas minbaras. Taigi, jie paklausė jo apie tai, ir jis atsakė: „Prisiekiu Allahu, aš žinau, iš ko jis pagamintas. Mačiau jį pirmą dieną, kai jis buvo pastatytas, ir mačiau kaip pirmą kartą Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atsisėdo ant jo. Pasiuntinys atsiuntė kažką pas vieną moterį iš ansar, kurios vardą paminėjo Sahl, sakyti jai: „Pasakyk savo vergui staliui, kad pagamintų man medžio gabalų, ant kurių galėčiau atsisėsti kalbėdamas su žmonėmis per pamokslą.“ Taigi, jis pagamino juos iš Tamarisko medienos iš Al-Ghaba (vietos netoli Madinos). Kai jis užbaigė savo darbą, atnešė Pasiuntiniui, kuris įsakė jį pastatyti čia. Tada pamačiau, kaip Allaho Pasiuntinys meldėsi ant jo ir pasakė takbir, ir tada nusilenkė, po to nusileido atgal ir grįžo prie minbaro pagrindo. Baigęs atsisuko į žmones ir pasakė: „O žmonės, aš tai pagaminau tik tam, kad galėtumėte sekti mano pavyzdžiu ir mokytis mano maldos.““

„Yra malda tarp kiekvienų dviejų azanų; yra malda tarp kiekvienų dviejų azanų.“ Trečią kartą jis pridėjo: „Kam tai norės.“

Ibn Az-Zubair (tebūnie Allahas juo patenkintas) sakydavo po kiekvienos maldos po taslim (atsisveikinimo): „La ilaha illa Allah, vahdahu la šarika lah, lahul-mulku va lahul-hamd, va huva ala kulli šai-in kadir, la haula va la kuvata illa billah, la ilaha illa Allahu va la nabudu illa ijah, lahun-nimatu val-fadl, va lahus-sana-ul-hasan, la ilaha illa Allah, mukhlisina lahud-din, va lau karihal-kafirun.“ (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, Vieną, be partnerio. Jam priklauso viešpatavimas ir šlovė, ir Jis turi galią viskam. Nėra jokios galios ar jėgos, išskyrus Allahą. Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, ir mes garbiname tik Jį. Jam priklauso palaiminimas, malonė ir visiška šlovė. Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, mes nuoširdžiai Jam atsidavę, net jei netikintiesiems tai gali nepatikti).“ Ir pridėjo: „Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) šiais žodžiais po kiekvienos maldos švęsdavo Allaho vienybę.“