Pranašo hadisų enciklopedija

„Žmogaus malda susirinkime yra dvidešimt keliais laipsniais aukštesnė, nei jo malda namuose ar darbe. Taip yra todėl, kad kai žmogus atlieka apsiprausimą (vudu) ir jį ištobulina, tada eina į mečetę ir niekas jo tam nemotyvuoja, išskyrus maldą, už kiekvieną savo žingsnį, kurį žengia, jis pakeliamas vienu laipsniu ir viena nuodėmė jam ištrinama tol, kol pasiekia mečetę. Taigi, kai jis įeina į mečetę, jis yra laikomas besimeldžiančiu iki tol, kol malda yra ta priežastis, dėl kurios jis dar yra mečetėje. Angelai prašys jam Allaho palaiminimų tol, kol jis yra mečetėje, sakydami: „O Allahe, pasigailėk jo! O Allahe, atleisk jam! O Allahe, priimk jo atgailą! tol, kol jis niekam nepakenks ir nenutrauks savo vudu“."

Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) ištardavo takbir maldos pradžioje, jis kurį laiką tylėdavo prieš pradėdamas recituoti. Aš pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, tebūnie mano tėvas ir motina tau paaukoti! Per savo tylą tarp takbir ir recitavimo, ką sakai?“ Jis pasakė: „Aš sakau: Allahumma baid baini va baina khatajaja kama ba-adta bainal-mašriki val-maghrib. Allahumma nakkini min khatajaja kama junakkath-thaubul-abjadu minad-danas. Allahummagh-silni min khatajaja bith-thaldži val-ma-i val-barad. (O Allahe, atitolink mane nuo mano nuodėmių, kaip Tu atitolinai rytus nuo vakarų. O Allahe, apvalyk mane nuo mano nuodėmių, kaip baltas drabužis yra nuvalytas nuo nešvarumų. O Allahe, nuplauk mano nuodėmes vandeniu, sniegu ir kruša.)“

„Ar tas, kuris pakelia galvą prieš imamui pakeliant galvą, nebijo, kad Allahas gali paversti jo galvą į asilo galvą arba į patį asilą?“

Jis sakydavo takbir kiekvienoje privalomoje ir savanoriškoje maldoje per Ramadaną ir kt. Jis sakydavo takbir kai pradeda maldą ir kai nusilenkdia. Tada jis sakydavo: „Samia allahu liman chamidah“. Tada sakydavo: „Rabbana ua lakal-chamd“ prieš nusilenkdamas. Tada - takbir nusilenkęs. Tada - takbir pakėlęs galvą nuo nusilenkimo, tada vėl takbir nusilenkęs bei pakėlęs galvą po nusilenkimo. Po to jis sakydavo takbir pakilęs iš sėdimos padėties abu kartus. Jis tai darydavo kiekviename rakate, kol baigs maldą. Tada išeidamas jis sakydavo: „Prisiekiu Tuo, kurio Rankoje mano siela, mano malda panašiausia tarp jūsų Allaho Pasiuntinio maldai. Tokia buvo jo malda kol jis paliko šį pasaulį.“

Aklas vyras atėjo pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, aš neturiu kas mane nuvestų į mečetę.“ Jis paprašė Pasiuntinio leisti jam melstis namuose, ir Pasiuntinys tai leido. Kai vyras apsisuko eiti, Pranašas jam sušuko ir paklausė: „Ar girdi azaną (kvietimą į maldą)?“ Jis atsakė; „Taip“. Tada Pranašas pasakė: „Tada atsakyk į tai.“

„Kas po kiekvienos maldos trisdešimt tris kartus šlovina Allahą (subhanallah), trisdešimt tris kartus giria Allahą (alhamdulilliah) ir trisdešimt tris kartus skelbia Allaho didybę (Allahu akbar), tai yra devyniasdešimt devynis kartus, ir užbaigia šimtą sakydamas: La ilaha illallah vahdahu la šarika lah, lahul-mulku va lahul-hamd va huva ala kulli šai-in kadir (Nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą vienintelį, neturintį partnerio. Jam priklauso valdžia ir šlovė, ir Jis visagalis viskam), jo nuodėmės bus atleistos, net jei jos būtų lyg jūros putos.“

„Tas, kuris penktadienį atlieka ghusl, kaip ghusl po lytinių santykių, ir tada eina [į mečetę], tarsi aukojo [Allaho labui] kupranugarį; tas, kuris eina per antrą valandą, tarsi aukojo karvę; tas, kuris eina per trečią valandą, tarsi aukojo raguotą aviną; tas, kuris eina per ketvirtą valandą, tarsi aukojo vištą; o tas, kuris eina per penktą valandą, tarsi aukojo kiaušinį. Kai imamas pradeda, angelai ateina pasiklausyti zikr.“

„Kas ryte ar vakare eina į mečetę, tam Allahas ruošia buveinę rojuje kiekvieną kartą, kai jis eina.“